Trys čekoslovakų vilkšunės – Juki, Myo ir Pekla. Priglausti šunytė Levanda ir žirgas Saturnas, kelios avys ir ožkos. Toks yra Gustės Juknevičiūtės ūkis. Gyventi su didele „šeimyna“ Vilniuje ji negalėjo, todėl įsigijo sodybą Prienų rajone. Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, čekoslovakų vilkšunių veisėja, šaulė ir dar daug kas yra ši gyvūnų mylėtoja.
„Nors čekoslovakų vilkšunius pasirinkau seniai, dar paauglystėje, tačiau man pačiai iki jų „užaugti“ prireikė kelerių metų“, – šypsosi Gustė, paklausta apie visiškai „nemadingos“, gana sudėtingos šunų veislės pasirinkimą. Ją pakerėjo nepriklausomas „čekų“ būdas ir tai, jog šie šunys nesistengia įtikti žmogui. Pakerėjo laukinė prigimtis ir... gintarinis žvilgsnis, nuo kurio per kūną perbėga šiurpuliukai.
Mergina jau išaugino tris „čekiukų“ vadas. Visi mažyliai sėkmingai rado savo jaukius namus, ji tuo garantuota, nes seka savo išvestų šuniukų gyvenimo istorijas: „Kadangi „čekiukams“ rasti namus nėra lengviausia užduotis, dar iki pasiimant šuniuką, su šeimininkais užmezgu artimą kontaktą. Susitikimų metu stengiuosi perprasti, ar žmones pasiruošę tokiai šunų veislei. Natūralu, jog ir po šuniuko pasiėmimo bendraujame, jie tampa mano veislyno vilkiškais „gaujos nariais“.