Lietuvos Statutai – ne kinologinis šaltinis, todėl ir preciziškumo šiuo aspektu tikėtis neverta, nors vertingos informacijos esama. Iš pateiktų Statutuose rusėniškų, lenkiškų ir lotyniškų pavadinimų galima teigti, kad skalikai galėjo būti vadinami tiek lojikais, tiek varovais. Antriesiems dar būtų galima taikyti vietinio skaliko terminą ir juos vadinti ogarais arba gončais. II ir III Statutuose ogarų kaip atskirų šunų nelieka, o angliškai, anot vėlesnių šaltinių, jie turėjo būti vadinami panašiai kaip anglų bloodhound. Jau XVI a. tokie šunys LDK buvo labai paplitę (tą rodo jų nedidelė kaina), o jų būta dviejų rūšių – milžinų ir mažųjų. Pastarieji vadinti „lietuviškais ogarais“ ir ypač naudoti medžiojant kiškius. Labai tikėtina, kad Statutuose tai ir yra lietuvių skalikų paminėjimas.
Deja, LDK ir vėliau ATR literatūroje nėra tikslesnių veislių aprašymų, kuriais remiantis galima būtų įsivaizduoti šunų išvaizdą. Nekyla abejonių, kad dauguma didikų šunis kryžmino tik savo šunidėse, greičiausiai nesivadovaudami jokiomis taisyklėmis ar standartais. Pagrindinis tikslas buvo turėti gerą darbinį šunį, todėl kryžminant atsivežtinius ir vietinius šunis būtent to buvo siekiama. Vieni iš tokių atsivežtinių – šunys, kurie buvo tiesioginiai šv. Huberto skalikų palikuoniai. Šv. Huberto skalikas yra visų dabartinių skalikų protėvis ir, tikėtina, mūsų lietuvių skalikų genetinio profilio pagrindas. Šv. Huberto skalikai į Lenkiją, taigi, greičiausiai ir į Lietuvą, iš Prancūzijos buvo atsivežti dar XV a., nes XVI a. Lietuvoje jie jau buvo labai paplitę. Taigi, visai tikėtina, kad ir Statute minimi ogarai jau yra su šv. Huberto skalikais sukryžminti vietiniai šunys.
D. A. Vilinskis 1876-aisiais savo straipsnyje apie medžioklę Kauno gubernijoje apskritai minėjo trijų dydžių skalikus: didelius, vidutinius ir mažus. Jis rašė, jog pirmieji primena „žymiuosius ogarus“, yra reti, daugiausia sutinkami Raseinių apskrityje. Jų kūno sandara buvo panaši į anglų pointerių kūno sandarą, tačiau jie buvo gerokai stambesni. Jie dažniausiai buvo juodos spalvos su daug įrūdžio arba ryškiai rudi su juoda nugara. Vijosi vilkus ir lapes. Vidutinio dydžio skalikus jis apibūdino kaip stambaus kūno, storų kojų (neretai su papildomais pirštais), plačios kaktos. Jie dažniausiai buvo juodi su įrūdžiu. Šie skalikai apibūdinami kaip švelnaus būdo, labai geros uoslės, bet lėtoki, nors gerai varantys žvėris bet kuriuo metų laiku, ypač kiškius. Minima, kad vilkų bijodavo ir vengdavo. Mažieji skalikai paprastai buvo juodai kerši su įrūdžiu ant lūpų ir krūtinės arba ryškiai rudi kaip lapės. Šie šunys buvo kiek ištempti ir plokšti. Jie buvo labai greiti ir itin plono balso.
Išnagrinėjus įvairius duomenis galima teigti, kad dabartiniai lietuvių skalikai susiformavo į vietinius šunis įliejus šv. Huberto skalikų, kuršių skalikų, rusų skalikų ir totorių skalikų kraujo. Gali kilti klausimas, apie kurią tiksliai XVII–XVIII a. į lietuvių skalikus įlietą rusų skalikų veislę kalbama, nes senesniuose šaltiniuose įvairuoja ir šios veislės pavadinimai, ir jos aprašymai. Tik 1917 m. rusų skalikų veislė galutinai nusistovėjo. V. I. Kazanskis rašo, kad įvairūs autoriai XIX a. priskaičiavo net 12–13 rusų skalikų veislių, tačiau, anot jo, kai kurios veislės yra išgalvotos, o kitos tėra veislių porūšis. Neįmanoma atsekti, kurio rusų skaliko kraujo XIX a. buvo įlieta į lietuvių skaliką, galbūt net ne vienos veislės. Jeigu teigtume, kad galėjo būti įlieti Kostromos skalikai, tai susidurtume su labai įdomia situacija, kad totorių skalikai (kurie buvo liejami į Kostromos skalikus) į lietuvių skalikus būtų įveisti net kelis kartus, turint omenyje, kad į Lietuvą totorių skalikai pateko jau XIV a. ir buvo sukryžminti su vietiniais medžiokliniais šunimis.
Kuršių skaliko įliejimas galėjo įvykti jau XVII a., o gal net XVI a., ypač atsižvelgiant į LDK istoriją. Kuršių skalikai buvo neaukšti, bet labai masyvaus kūno. Jų snukis buvo trumpas, storas, su truputį nukarusiomis lūpomis. Kaukolė – aukšta, su gumbu, ryškia kakta. Kaklas – su trupučiu nukarusios odos pasmakrėje. Kūnas buvo storas, krūtinė – labai plati. Jų būta kelių spalvų: juodų su tamsiu įrūdžiu, rudų su šviesiai geltonu įrūdžiu ir šviesiai geltonų su juoda nugara. Šiems skalikams nebuvo būdingi nei keršumas, nei balta spalva; jų pasitaikymas rodė, kad šuo buvo negrynakraujis. Kuršių skalikai buvo labai lėti. N. P. Kišenskis mini, kad net suaugę šunys buvo panašūs į šuniukus savo judėjimu ir kūno sandara. Vis dėlto kuršių skalikai žvėrį varė gerai, turėjo labai gerą viršutinę uoslę. Jie buvo ištvermingi, tiko medžioti ne tik lapes ir kiškius, bet ir briedžius, stirnas. Vilkų prisibijojo, todėl eidavo tik būriu arba labai nenoriai. Įdomu tai, kad 1922 m. randamas visiškai kitoks kuršių skaliko aprašymas, nors nuo N. P. Kišenskio išsamesnio kuršių aprašymo buvo praėję vos keli dešimtmečiai.
XIX–XX a. dėl istorinių, politinių, galiausiai net biologinių procesų labai keitėsi Europos medžioklės ypatumai, todėl tai turėjo milžiniškos įtakos ir medžiokliniams šunims. Nors dar XIX a. pab. lietuvių skalikų būta bemaž visoje Lietuvoje, selekcinis veislinis darbas vėliau buvo labai apleistas. Atrodytų, kad susikūrus tautinei valstybei turėjo būti siekiama išsaugoti viską, kas svarbu tautai – šiuo atveju ir skalikus, tačiau kuriant naują tautinę kultūrą, išskyrus tautinių drabužių kūrimą ir propagavimą, kulinarijos ar medžioklės dalykai mažai pasireiškė, nors dėl ekonominių, kad ir nepasiteisinusių, sumetimų į tai netiesiogiai buvo įtraukta žirgininkystė (žemaitukai). Tarpukaris buvo ypač sunkus skalikams. Nepriklausomybės pradžioje grynaveislių skalikų buvo likę mažai. Tuo metu medžiotojai teigė: „Per didįjį karą ir vokiečių okupaciją beveik visiškai buvo išnaikinti mūsų krašte medžiokliniai šunys. Turbūt nė vienas naminis gyvulys taip nenukentėjo per karą ir okupaciją Lietuvoje kaip šuo, ir labiausiai medžiokliniai šunys. Vižlų ir skalikų pasiliko visame krašte gal vos keli.“
Nors tarpukariu buvo medžioklių su skalikais ir pačių skalikų mėgėjų, tai buvo nedidelė grupelė, kuri iš paskutiniųjų stengėsi sugrąžinti suvokimą, kad skalikas yra tam tikra sąsaja su praeitimi. Strategiškai svarbaus valstybės dėmesio lietuvių skalikai tarpukariu nesulaukė, o medžioklės įstatymuose ir kituose su ja susijusiuose teisės aktuose lietuvių skalikai nebuvo išskiriami, pvz., buvo apmokestinami lygiai taip pat, kaip ir kiti skalikai, jau nekalbant apie kokią nors paramą jiems. Taigi, jie neturėjo jokio specifinio statuso, išskyrus jau minėtas entuziastų deklaracijas, ir valstybės nebuvo laikomi istoriniu kultūriniu paveldu. Nebuvo organizuojamos jų parodos, nebuvo įsteigtas joks klubas ar draugija. Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijoje pirmą kartą buvo aptarti medžioklinių šunų veisimo klausimai, tačiau ne lietuvių skalikų, kaip galima būtų tikėtis, o seterių.
Apskritai tarpukariu medžioklinių šunų situacija buvo gana prasta, nebuvo nei lauko bandymų, nei parodų, net ir surašymų ar kažkokių visuotinių registracijų. Puikiausiai visą situaciją apibūdina citata iš 1936 m. žurnalo „Medžiotojas“: „Neturime nei komersantų augintojų (nes pas mus tai ir neapsimokėtų), nei turtingų ir kompetentingų mecenatų mėgėjų, kurie galėtų prisidėti prie įsigijimo ir išlaikymo gerų medžioklinių šunų. Yra keletas mėgėjų, įsigijusių pusėtinus šunis užsienyje, kurių šuniukais ir tenkinami negausūs reikalavimai. Jeigu neatgabensime gerų reproduktorių iš užsienio, tai ir ši negausi ir abejotinos vertės medžiaga ilgainiui turės išsigimti dėl giminiškų kergimų.“ Medžioklė su šunimis apskritai, o ypač su skalikais, per visą laikotarpį tik sunkėjo. Žinoma, teigti, kad tik valdžios nesirūpinimas ar menkas žmonių sąmoningumo lygis buvo kalti dėl sunkios skalikų padėties, negalima, be jau minėtų priežasčių buvo ir daug kitų: sumažėję miškų plotai ir jų kokybė; dėl Žemės reformos smarkiai padaugėjo žemės savininkų; karo pabaigoje žmonės medžiokle kompensavo atimtus maisto produktus, o tai sumažino gyvūnų populiaciją ir dėl to daugelis buvo uždrausti medžioti; masiškai paplitęs brakonieriavimas bei šiaip gyvūnijos niokojimas; palaidi ir medžiokliniai šunys. Dėl šių priežasčių susiformavo valdžios nuomonė, kad medžioklė su stipriais ir greitais skalikais medžiojamiems gyvūnams buvo žalinga, ypač stirnoms.
Deja, atėjęs Antrasis pasaulinis karas ir taip nedidelį veislinių lietuvių skalikų skaičių dar labiau sumažino. Visose Europos šalyse, kur tik apsilankė rusų kariai, galima surinkti atsiminimų apie žiaurų elgesį su šunimis (iš esmės galima būtų palyginti šiuo metu vykstantį karą Ukrainoje ir iš ten plintančiais kraupiais vaizdais, ką rusai daro su gyvūnais). Lietuvoje tokių atvejų irgi buvo.
XX a. šeštajame dešimtmetyje kinologas Zigmas Goštautas ėmėsi atkurti lietuvių skalikų veislę. Tada šių šunų dar šiek tiek buvo likę Žemaitijoje – apie Telšius ir keliuose kaimyniniuose rajonuose. Manoma, kad šie šunys greičiausiai buvo likę iš XX a. pradžioje buvusių didžiulių dvaruose – Bižuvėnų, Varputėnų – laikytų skalikų bandų. Be jau minėto Z. Goštauto, prie skalikų atkūrimo ir veislės atvedimo į profesionalų kinologijos pasaulį prisidėjo Adolfas Kuzavinis, Vytautas Klovas ir kiti. Visi šie žmonės važinėjo po Lietuvą ir ieškojo išlikusių į lietuvių skalikus panašių šunų. 1966 m. buvo surašytas pirmas lietuvių skaliko standartas, vėliau jis patikslintas. Tarybiniais laikais vyko lietuvių skalikų bandymai ir parodos, kurių metu buvo apžiūrimas kiekvienas dalyvaujantis šuo, pažymimi jo pliusai bei trūkumai. Tuo pat metu pasirodo ir pirmieji dabartiniu mūsų suvokimu dokumentuoti šunys, kai dokumentuose nurodoma šuns kilmė.
Tarybiniais laikais buvo stengtasi gauti ir tarptautinį lietuvių skaliko pripažinimą, tačiau nepavyko. M. Milinavičius, duodamas interviu lrytas.lt žurnalistei, yra perpasakojęs tokius atsiminimus: „Iš vieno bičiulio ukrainiečio, ilgamečio šios veislės draugo ir entuziasto, išgirdau įdomią mūsų veislės nepripažinimo istoriją: pasakojama, kad skalikų „tėvu“ laikomas legendinis kinologas Adolfas Kuzavinis, pasiėmęs pačius puikiausius atkurtos veislės skalikus, atvyko į Maskvoje organizuotą pasaulinę šunų parodą, kurioje, tikėtasi, turėjo būti tarptautiniu mastu pripažinta lietuvių skalikų veislė. Deja, pripažinimo sulaukti nepavyko dėl povandeninių srovių: rusai spaudė lietuvius atsisakyti „lietuvių skaliko“ pavadinimo ir vadinti jį „kuršių skaliku“ – tuo tarpu lietuviai nesutiko, ir taip veislė liko nepripažinta.“
Belieka pasidžiaugti, kad kinologų ir medžiotojų triūsas nenuėjo niekais ir net po 1990 m. darbas su lietuvių skalikais nesibaigė. Taip kinta populiacijos dydis – vienu metu krenta, kitu kyla, bet žmonių susidomėjimas šia veisle tik stiprėja. Po 1990 m. palaipsniui pradėjo kisti suvokimas, kas yra šuo, koks jis turi būti, ko jam reikia ir pan. Dar smarkiau buvo įsitikinta, kad šuniui labai svarbus eksterjeras. Palaipsniui atsirado suvokimas, kad polinkis dirbti, nors ir įgimtas, turi būti atskleistas per mokymus, darbą su šunimi.
Vis dar yra žmonių, perkančių šuniukus be dokumentų ir taip darančių didelę žalą veislei, nes tokie šuniukai nėra laikomi lietuvių skalikais ir negali dalyvauti iš esmės jokiose kinologinėse veiklose. Tačiau buvo pasiekta ir didelių pergalių: parodose lietuvių skalikai neatsilieka nuo kitų veislių; Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonės rašo straipsnius apie lietuvių skalikus, filmuoja reportažus, yra nemažai lietuvių skalikų veislynų. Turbūt pats svarbiausias veislės populiarinimo ir atminimo simbolis yra skulptūros Lietuvos miestuose, taip pat lietuvių skalikas su kita nacionaline veisle žemaituku buvo pavaizduoti ant monetų, buvo išleistas pašto ženklas su lietuvių skaliku. 2018 m. buvo atlikti lietuvių skalikų bonitavimai ir Lietuvos kinologų klubui pateiktas patikslintas šios veislės standartas. Yra parašyta knyga „Lietuvių skalikai“, vis daugiau meno kūrinių yra kuriama su lietuvių skalikais. Istorikai ir muziejininkai įtraukia informaciją į parodas apie lietuvių skalikus (pvz.: „Istorija vizgina uodegą“).
O 2026 m. rugpjūčio 9 d. Druskininkuose buvo žengtas didelis žingsnis dalinio veislės pripažinimo link. Užsiregistravo per 100 lietuvių skalikų, kuriuos vertino FCI tarptautinis visų veislių teisėjas, Standartų komisijos narys Petru Muntean (Rumunija) ir Mokslų komisijos narys Thomas Uneholt iš Švedijos. Dabar yra laukiama FCI sprendimo. Jeigu sprendimas bus teigiamas, artimiausio FCI Standartų komisijos susirinkimo metu lietuvių skalikai gaus dalinį pripažinimą.
Daivos Rimaitytės nuotr.
Parengė A. ir M. Smetonos, Lietuvių skalikų augintojų sąjunga
