3 gr. Terjerai

Kernterjeras atkeliavo iš Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumų bei Vakarų Salų. Uolėtose pakrantėse (ang. Cairns – akmenų krūvos) jie vikriai gaudė lapes, barsukus, ūdras. Kernterjerus laikė ir didelių dvarų savininkai, ir ūkininkai.
Iki 1924 m. kernterjerai buvo laikomi Skajaus terjerų atmaina ir juos leista kryžminti su Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. 1924 m. lapkričio 24 d. Britų šunininkystės klubas priėmė sprendimą, kad nuo 1925 m. sausio 1 d. šios dvi veislės yra skirtingos ir negali būti kryžminamos.

Škotų terjeras (trumpiau, „škotas”) yra gana sena šunų veislė. Daugiau kaip prieš 400 metų jo protėviai buvo veisiami Škotijos Hebridų salose medžioti laukų ir namų kenkėjus. Drąsuoliai terjerai nesitraukdavo iš kovos lauko net mirtino pavojaus akivaizdoje – medžiojo žiurkes, lapes ir net opšrus. Maži, tačiau kresni, tvirtai sudėti, jie smagiai darbavosi urvuose. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų, be to, nediduką šunelį buvo lengva vežtis ir į tolimiausią medžioklę. Masyvūs „škotų” dantys taip pat praversdavo žvėrių medžioklėje. Jų uodegos stiprios, tvirto „kamieno” – lengva ištraukti įsiazartinusį medžioklį iš urvo.
Mažieji keistos išvaizdos šiurkščiaplaukiai terjerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos vietovių ir atšiauraus klimato. Veisėjai škotų terjerus demostruodavo parodose bendrame ringe su jų artimiausiais giminaičiais – Skajaus, Dendžio Dinmonto, Kerno ir vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. Pirmą kartą į atskirą grupę jie išskirti ir apžiūrėti Braitono (Anglija) parodoje 1875 m., o 1882 –aisiais entuziastai įkūrė pirmąjį Anglijos škotų terjerų mylėtojų klubą, po 7 metų paskelbė škotų terjerų standartą.

Keribliūterjerai – įvairaspalvės „asmenybės“, turinčios savitą humoro jausmą ir požiūrį į tai, kas vyksta. Bet ar tikrai keris – kiekvienam? Ne vienas šunų veisėjas, parduodamas šuniukus, apipila pagyromis savo pamėgtąją veislę. Deja, realybė kartais pasirodo ne tokia „graži ir pūkuota“. Draugai man sako: „Kodėl tu tokia išranki? Juk svarbu, kad mylės šunį ir to pakanka!“ Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi, todėl ir darai išvadas iš asmeninės patirties. 

Jorkšyro terjerai yra džiugūs, aktyvūs, smalsūs ir protingi šunys. Jie puikiai prisitaikę gyventi mieste, tačiau ir užmiestyje – nepamainomi pasivaikščiojimų draugai. Stiprios sveikatos, ištvermingi, ištikimi ir prieraišūs šuniukai seniai užkariavo šunų mylėtojų širdis...

Kilmės istorija

Jorkšyro terjerai negali pasigirti savo senovine kilme. Ši veislė išvesta XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje, Jorkšyro grafystėje (iš čia ir veislės pavadinimas). Jorkšyro terjerai yra įvairių Britų salose gyvenusių terjerų kryžminimo rezultatas. Tarp kitų terjerų veislių, be jokios abejonės, jie buvo kryžminami su Skajaus terjerais, Maltos bolonėmis ir Dendžio Dinmonto terjerais.

Narsus, raumeningas, tvirtai stovintis ant žemės, guvus, žvalus ir linksmas, o kartais – įnoringas, pabrėžtinai savo statusą demonstruojantis šuo. Bulterjeras gali būti visoks, tačiau niekada – skystablauzdis. Ir savo išvaizda jis kitoks nei visi šunys, nes tai buldogas ir terjeras viename...

Kada ir kur gimė pirmieji bulterjerai?

Bulterjerai – sena Anglijos šunų veislė, jos šaknys siekia 1800 metus, kai dar buvo populiarios šunų kovos. Paprastai jos vykdavo tarp šuns ir kito gyvūno: šuns ir jaučio, šuns ir šerno, šuns ir žiurkių. Būdavo ir kovų tarp šunų, kuriose dalyvavo buldogų terjerų mišrūnai – įvairaus ūgio ir svorio, įvairių kailio spalvų, skirtingos sandaros. Šunims buvo keliamas svarbiausias reikalavimas: būti užsispyrusiems kaip buldogai bei aktyviems ir vikriems kaip terjerai.

Pažintis su juo dažniausia lemia meilę iš pirmo žvilgsnio. Jis pavergia žmones jėga, begaline energija, judrumu. Ir net jeigu pridėtume drąsą, ištikimybę, protą, mokėjimą bendrauti su vaikais ir daugelį kitų bruožų, vis tiek neišvardytume visų amerikiečių Stafordšyro terjerų savybių…

Daugelis amerikiečių Stafordšyro terjerų augintojų apie šiuos šunis sako: „Jie atviri ir tiesūs“. Žavėdamiesi jų fiziniais sugebėjimais, temperamentu, uždegančia energija, jie pabrėžia amerikiečių Stafordšyro terjerų toleranciją žmogui. Tačiau, nepaisant jų geranoriško požiūrio į svetimus žmones, yra labai atsidavę šeimai ir sargūs. Jiems tarsi įgimtas situacijos suvokimo pojūtis.

Džeko Raselo terjeras – tai ypač judrus, tvirtas, šiek tiek ištęsto formato, tačiau itin kompaktiškas, nedidelio ūgio terjeras. Tai mažas avantiūristas, nuolat ieškantis vis naujų nuotykių...

Veislės istorija

Daugiau kaip prieš 150 metų buvo išvesta ši veislė ir tik visai neseniai ji įgavo visuotinį pripažinimą. Nežiūrint į tai, kad oficialieji kinologai ilgą laiką į šiuos atkaklius darbinius terjerus žiūrėjo atsainiai ir net su pašaipa, šios veislės šunys ne tik išlaikė įvairią kritiką, bet šiandien tampa vis populiaresni visame pasaulyje kaip linksmi ir aktyvūs kompanionai.

Erdelterjerai dažnai vadinami terjerų karaliais. Tai labai energingi, sportiški, noriai bendraujantys ir greitai visko besimokantys šeimos šunys. Jų šiurkštus kailis nereikalauja išskirtinės priežiūros, o stipri sveikata nekelia didelių rūpesčių. Tuo pačiu tai nuostabaus grožio šuo, ne tik kerintis publiką šunų parodose, bet ir nepaliekantis abejingų išėjus pasivaikščioti, sportuojant, keliaujant.

Erdelterjerų veislės istorija

Nuostabaus grožio Eirio upės slėnis Jorkšyro grafystėje, Anglijoje, davė pradžią naujai šunų veislei, kuri buvo pavadinta šios upės slėnio ir garbingos terjerų giminės vardu – Erdelio terjeru (arba erdelterjeru).

Vakarų Škotijos baltieji terjerai seniai pavergė šunų mylėtojų širdis – populiariausių pasaulio šunų dešimtuke jie užima garbingas pozicijas.

Populiarumo banga vakarų Škotijos baltuosius terjerus „užliejo“ po 1980 – ųjų, apie tokį ažiotažą tikrai negalvojo škotų medžiotojai, kai prieš porą šimtmečių išveisė šiuos šunelius graužikų, kiaunių ir kitų žvėrelių medžioklei.

Išveisė baltakailius, kad grobį persekiojantys šunys gerai matytųsi. Tačiau šiandien jie nebemedžioja. Vakarų Škotijos baltieji terjerai tapo šeimos šunimis, vaikų žaidimų draugais. Ir, kaipgi kitaip, šunų parodų žvaigždėmis – prie vakarų Škotijos baltųjų terjerų ringų tuščia nebūna… šelmiški snukučiai prikausto dėmesį, verčia šypsotis.