Be abejo, tarp visų šunų veislių pasitaiko agresyvių individų, tačiau amerikiečių Stafordšyro terjeras taip stipriai pasitiki savimi, jog nelengva išvesti jį iš pusiausvyros. Tai šuo, kuris nepuola loti ar urgzti pirmai progai pasitaikius. Jis visuomet tiesiai ir atvirai žvelgia žmonėms į akis. Taip stebi ir savo šeimininką. Užtenka akimirkos, kad susiorientuotų, ką ir kaip daryti – jis prisitaiko prie šeimininko norų. Amerikiečių Stafordšyro terjeras pralinksmina šeimynykščius žaismingai kvailiodamas, nuramina juos, švelniai prigludęs galingu kūnu. Jis gyvena su žmogumi, dėl žmogaus, žmogui…
Veislės istorija
Dar 1100 metais Anglijoje ir kontinente leisdavo šunims kautis su buliais ir meškomis. Nuo XIII iki XVIII amžiaus kautynės su buliais laikytos nacionaline Anglijos sporto šaka. Tokiais reginiais ypač mėgo linksminti savo svečius karalienė Elžbieta I. Tačiau 1830 m. pradžioje didikai atvėso nuo „šuniškų“ pramogų – šio sporto populiarumas dėl siautėjusio maro sumenko. Tuomet iniciatyvą perėmė paprasti žmogeliai, pradėję rengti šunų kovas.
1835 metais Didžiojoje Britanijoje priimtas „Humaniškasis įstatymas“ – šunų kovos uždraustos. Tačiau vis tiek išliko galimybė slapta organizuoti šunų kautynes, kurios tapo pelningu verslu. Aistruoliai lažindavosi iš didelių pinigų, todėl buvo sukurtos itin griežtos kovų taisyklės. Tuomet iškilo būtinybė sukurti idealų šuns tipą, kuris tiktų kautis ringe arba duobėje (anglų k. – pit). Tai turėjo būti atletiškas, greitai atakuojantis ir vikriai sučiumpantis priešininką šuo. „Kovotojas“ turėjo pasitikėti savimi ir žūtbūt imtis valandų valandas, kad patenkintų šunų sporto aistruolius. Šuo privalėjo būti vikrus kaip terjeras ir narsus kaip buldogas. Todėl daugelyje vietovių kryžmino įvairiausius šunis, o Stafordšyro grafystės angliakasiai sukryžmino anglų buldogą su terjeru.
Kovoms veisiami terjerai privalėjo būti agresyvūs kitiems šunims, drąsūs, nejausti skausmo, noriai kautis, bet mylėti ir paklusti žmonėms (atkreipkite dėmesį į pastarąjį reikalavimą). Veislininkai ypač akcentavo terjerų atsidavimą žmogui. Jeigu kaudamasis šuo nukreipdavo savo dėmesį į žmogų, įkąsdavo arba kaip nors kitaip parodydavo agresiją, iš karto būdavo sunaikinamas. Iš Didžiosios Britanijos į JAV amerikiečių Stafordšyro terjerai pateko 1870 m. ir kurį laiką vadinti Stafordšyro terjerais. Juos taip pat naudojo šunų kovoms. 1936 m. gegužės 23 d. įsteigtas Amerikiečių Stafordšyro terjerų mėgėjų klubas atvertė naują šios šunų veislės istorijos puslapį. Tais pačiais metais veislę įregistravo bei standartą patvirtino Amerikos kinologų klubas (AKC). Buvo veisiami taisyklingos anatomijos šunys, kurių charakterio savybės tiko žmonėms, norintiems turėti draugą bei kompanioną.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet žmonėms ypač reikėjo stiprybės šaltinio, šie terjerai tapo labai populiarūs. Terjerų jėga, drąsa ir sumanumas užkariavo daugelio amerikiečių širdis. To meto spauda dažnai publikavo jų nuotraukas, karikatūras. Viename tokių plakatų puikuojasi visokių veislių šunys – atstovauja Pirmojo pasaulinio karo šalims-sąjungininkėms. Valstijoms atstovavo amerikiečių Stafordšyro terjerų protėvis bulterjeras, pavadintas amerikiečių bulterjeru. Vieną šių šunų – Stubby vaizdavo ypač dažnai, jam už vokiečių šnipo sulaikymą netgi suteikė seržanto laipsnį. Stubby gavo medalį už karių perspėjimą apie dujų atakas.
Kitas garsus „giminaitis“ – Luccenay`s Peter filmavosi populiariose komedijose „Mažieji išdykėliai”, jį praminė Peter’iu Paženklintąja akimi, mat šuns snukį puošė ratilas aplink akį. Daugelį metų Peteris atliko komiko vaidmenį filmuose bei spektakliuose, jį dievino ir vaikai, ir suaugusieji.
Išvaizda ir charakteris
Amerikiečių Stafordšyro terjerai spinduliuoja jėgą. Jie tvirti kaip uola! Jų kūnas neturi būti pernelyg raumeningas, raumenys neturi trukdyti grakščiai ir lengvai judėti. Amerikiečių Stafordšyro terjerai yra vidutinio dydžio, stambūs, trumpaplaukiai.
Jų išorė ir judesiai gražiai dera. Buldogo masyvumas ir jėga dera su idealaus terjero judrumu ir gracija.
Šunų ūgis ties ketera 46-48,5 cm, kalių 43-46 cm. Šunys paprastai sveria 25-30, o kalės – 20-25 kg. Šie duomenys parodo kaulų ir viso kūno masyvumą, kuris turi būti proporcingas ūgiui.
Amerikiečių Stafordšyro terjeras vis dėlto yra terjeras! Terjero instinktai, drąsa ir agresija kitų šunų atžvilgiu jam būdingi, todėl šeimininkai privalo tinkamai jį auklėti, suteikti savo augintiniui dresūros pagrindus. Kadangi ši veislė papuolė į „priešų” sąrašą, amerikiečių Stafordšyro terjerų šeimininkų pareiga – parodyti visuomenei, kad jų augintiniai dresuoti, paklusnūs, puikiai valdomi.
Šiandien visame pasaulyje yra daugybė žmonių, nukentėjusių nuo įvairių veislių šunų. Šunų mylėtojams ši situacija nepalanki, tačiau visos nelaimės atsitinka dėl lengvabūdžių šeimininkų elgesio arba paprasčiausio neišmanymo. Šuo yra šuo! Jis – ne įrankis žmogaus rankose. Todėl leiskime jam būti tuo, kuo geriausiai sugeba, – šunimi ir mūsų draugu.
Mūsų krašte…
Pirmoji – BELINDA (savininkė J.Peleckienė iš Šiaulių), įregistruota Lietuvos kinologų draugijoje 1994 metais. Šeimininkai ją atsigabeno iš Rusijos. Vėliau Lietuvos kinologai įsigijo terjerų Lenkijoje bei Slovakijoje. Pirmieji šios veislės entuziastai – klaipėdietis A. Popov bei kaunietė V. Masaitienė.
Šiuo metu Lietuvos kinologų draugijoje įregistruoti daugiau kaip 700 amerikiečių Stafordšyro terjerų. Nemažai jų dalyvauja parodose. Pirmieji parodų dalyviai buvo atvežti iš kitų šalių, bet, praėjus porai metų, jau atsirado Lietuvoje išvestų perspektyvių amerikiečių Stafordšyro terjerų, kurie netrukus tapo Lietuvos, kaimyninių šalių bei tarptautiniais šunų čempionais.
Nuomonė
„Po atletiška amerikiečių Stafordšyro terjero išvaizda slypi tikras aristokratas. Kas turėjo galimybę nors kartą su juo pabendrauti, įsitikino nepaprasta inteligencija. Ir aš, artimiau susipažinusi su šiais terjerais, pajutau: daugeliu atžvilgių juos galima lyginti su aristokratiškais žmonėmis. Užklupus liūdesiui, ne kartą pastebėjau, kaip mano kalytės, amerikiečių Stafordšyro terjerės Džina ir Čiza, stengiasi mane pralinksminti ir dvasiškai palaikyti. Nors ir sunkoka patikėti, kad tokie iš pirmo žvilgsnio rimti šunys apdovanoti išskirtiniu humoro jausmu bei mažų šuniukų azartu. Kaip, beje, sunku nupasakoti, kaip švelniai, dėmesingai ir kantriai jie apsieina su vaikais, nors šie ne visada sugeba atsargiai elgtis su šunimis. Amerikiečių Stafordšyro terjerus drąsiai galima pavadinti šeimos nariais, draugais ir net artimiausiais bičiuliais – storiausią nepasitikėjimo ledą ir negatyvų požiūrį į šiuos šunis ištirpdo beatodairiška jų ištikimybė ir meilė žmogui“, sako N. Karlienė.
