1 gr. Aviganiai

Pirmą kartą briarai, arba Brie provincijos šunys, paminėti 1809 metais išleistame Jean-Baptiste François Rozier veikale „Cours complet d'agriculture“ (liet. k. „Išsamus žemės ūkio kursas“). Tačiau senos graviūros ir kiti dokumentai rodo, kad jie buvo žinomi daug anksčiau. Karalius Karolis Didysis savo dvare laikė šunų, labai panašių į briarus. Ši šunų veislė, kaip ir boseronai, kildinama iš senovinių Prancūzijos žemumų aviganių. Laikui bėgant, minėti aviganiai buvo mišrinami su mastifais ir šiurkščiaplaukiais medžiokliniais šunimis. Senovėje briarus pasitelkdavo bandoms saugoti nuo vilkų ir kitų žvėrių, o XIX a. pradžioje ūkininkai vis dažniau juos pasitelkdavo ganyti galvijų bandas.

Borderkoliai yra geriausia šunų veislė pasaulyje. Man! O kažkam, galbūt, tai pati blogiausia šunų veislė pasaulyje. Rašau šį straipsnį, kad padėčiau lengviau susidaryti nuomonę apie šiuos šunis ir, galbūt, apsispręsti – tinka jums borderkolis ar ne. Kad būtų paprasčiau ir aiškiau, atsakysiu į dažniausiai užduodamus klausimus.

Ar galiu auginti borderkolį, jeigu gyvenu bute?

Taip. Šiam šuniui reikia žmogaus – ne pievų ir laukų. Net jei turite daug hektarų, išleidus borderkolį į kiemą, jis lauks jūsų prie durų. Šis šuo laimingiausias būdamas šalia jūsų. Gyvenant bute, borderkolis bus jūsų uodega. Kilsite nuo sofos užsiplikyti arbatos – jis, net sapnuodamas giliausius sapnus, pabus ir seks iš paskos. Jei galvojate apie savo asmeninę erdvę – jos nebus. Nebent išmokysite jį kitaip...

1348 metais Europą užklupo maras. Kone pusė Europos gyventojų mirė lydimi baisių kančių, kol buvo nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp mirtinos ligos ir žiurkių (maras plito per žiurkių utėles). Žiurkių populiacijos mažinimas tapo itin svarbus.

Renesanso metu buvo išveista daugybė smulkių šunų veislių, kurių paskirtis kaip tik ir buvo smulkiųjų graužikų medžioklė. Anglija žymi savo terjerais, Vokietija – taksais, o regionas, anksčiau jungęs Belgiją, Liuksemburgą ir Olandiją, galėjo didžiuotis tvirtomis, niekad nepailstančiomis šiperkėmis.

Koliai yra sveiki, ilgaamžiai, noriai dirba su žmogumi, yra atsidavę ir ištikimi šeimos šunys, švelnūs ir kantrūs su vaikais. 

Trumpa kilmės istorija

Kolių kilmės istorija gana paini. Šios šunų veislės pavadinimas kildinamas iš keltų kalbos žodžio col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį. Škotų avis juodu snukeliu taip pat šaukė colley. 1790 metais išleistoje knygoje „British Quadrupeds“ rašoma, jog kolių protėviai galbūt yra islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų buhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją.

Trumpaplaukis kolis yra vidutinio dydžio šuo, jo neužminsite gulinčio namie ant grindų, tačiau panorėję paimti ant rankų ar, prireikus, kur nors įkelti, nesunkiai su tuo susidorosite. Jis atletiškas, elegantiškos ir išdidžios laikysenos, kurią karūnuoja išskirtinis veislės bruožas – galva. Ji pasižymi švelnia išraiška su tamsiomis, migdolo formos akimis bei šiek tiek komiškai nulinkusiais ausų galiukais.

Trumpas, su tankiu poplaukiu kailis gerai apsaugo kolius nuo atšiaurių orų, tačiau šėrimosi metu namuose be gailesčio byra ant grindų. Trumpaplaukiai koliai būna tokių pačių spalvų, kaip ir ilgaplaukiai: sabalų su balta, trispalviai ir marmuriškieji.

„Žiūrėk, mažas kolis! Miniatiūrinė Lesė!“, – tokiais šūksniais šelčius dažniausiai sutinka praeiviai. Daugelio akį jie patraukia savo gražia išvaizda bei linksmu charakteriu, tačiau neapsigaukite – tai ne tik žavus žmogaus draugas, bet ir dirbti gebantis šuo – susitvarkyti su avių banda jam vieni juokai.

Kilmės istorija

Šelčiai, arba Šetlando aviganiai, yra kilę iš atšiaurių Šetlando salų. Kaip susiformavo ši veislė, vis dar diskutuojama, tačiau manoma, kad jos pradininkais galėjo būti iš Skandinavijos į salas atvežti į špicus panašūs šunys, vėliau maišęsi su vietiniais salų šunimis bei ilgaplaukiais koliais. Jie buvo universalūs šunys – ganydavo avis arba naminius paukščius, saugodavo ūkį bei buvo puikūs kompanionai. Šelčiai turėjo „užsidirbti“ savo duoną ūkyje, nes Šetlando salų gyventojai negalėjo sau leisti laikyti šunų, kurie būtų tik gražūs, mieli augintiniai.

Vokiečių aviganis yra viena populiariausių šunų veislių pasaulyje. Daug šios veislės šunų ir Lietuvoje.

Ar tokį populiarumą lemia vokiečių aviganio išvaizda? Charakteris? Gebėjimas greit mokytis? Ištikimybė žmogui? Ko gero, viskas, kas išvardyta, ir dar kelis kartus daugiau…

Sunku tiksliai pasakyti, iš kur Britų salyne atsirado korgių, tačiau valai tvirtina, jog šie trumpakojai šunys nuo amžių atliko „visų galų meistro“ rolę: ganė galvijus ir arklius, saugojo šeimininko turtą, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai to krašto padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų meilę ir pagarbą korgiams. 

Šios veislės mylėtojai visuomet didžiuojasi ir pabrėžia seną korgių kilmę. Pirmasis valų fermų šunų paminėjimas – 920-ieji metai prieš Kristaus gimimą. Tuomet pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, labai reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys. „Suaugusio šuns ir  jaučio vertė yra tapati“,- rašoma Sąvade.

Australų aviganiai yra ištvermingi, atkaklūs, galintys dirbti visą dieną, jie aktyvūs ir reikalaujantys dėmesio. Viskas, ką šie šunys veikia su savo šeimininku, jiems teikia didelį džiaugsmą – žmogui belieka visa tai nukreipti tinkama linkme.

Kilmės istorija
Australų aviganis gana nauja šunų veislė, jų kilmės istorija siekia apie 100 metų. Veislės pavadinimas siejamas su Australijos žemynu, tačiau kaip su tuo gali būti susiję amerikiečių fermeriai? Buvo laikas, kai baskų ūkininkai kartu su avimis ir kitais galvijais iš Australijos persikėlė į JAV.  Kartu su jais keliavo ir šunys, kurie neilgai trukus įgijo pripažinimą tarp šios šalies ūkininkų ir buvo pavadinti australų aviganiais.
 

Čekoslovakų vilkšunis, čevečkas, čekas, vlčakas – tai dažniausiai vartojami žodžiai, apibūdinantys šunų veislę, kuri savo išvaizda labai primena laukinius šunų giminaičius.

Čekoslovakų vilkšuniai – tai elegantiški, aukštesni nei vidutinio ūgio šunys (šunys 65-70 cm, kalės 60-65 cm, svoris 25-35 kg), savo kailio spalva ir kūno sudėjimu panašūs į karpatų vilką.

Vilko spalvos kailis (gali būti nuo sidabrinio pilko iki auksinio pilko arba tamsaus pilko), šviesios gintarinės akys, stačios ausys, ilgos kojos, grakšti eisena sužavi daugelį, tačiau ar tikrai šis šuo tinka visiems?

Prieš pradedant pasakoti apie tai, kas yra baltasis šveicarų aviganis, reikėtų pasakyti, kad kiekvienas šuo pirmiausia yra individas, išsiskiriantis unikaliomis, tik jam būdingomis savybėmis. Veislės apibūdinimas yra gairės, paveikslo rėmas, bet jei paklausinėtumėte – paveikslą kiekvienas šeimininkas nupieštų kitokį. Tai nereiškia, kad veislės aprašymas ir standartai yra beverčiai – priešingai, juose sukaupta veislės kūrimo patirtis ir atspindėti esminiai jos atstovams keliami reikalavimai bei tikslai. Vis dėlto daugeliu atvejų nuo veisėjų ir nuo pačių šeimininkų požiūrio priklauso, koks šuo išaugs iš balto pūkų kamuoliuko.