„Vaikai ir suaugusieji kalbino terapinius šunis, dėliojo dėliones, atliko įvairias užduotis, skaitė šuniui smagias istorijas ar paprasčiausiai buvo šalia. Tokiuose paprastuose susitikimuose atsiskleidžia žmogaus ir gyvūno ryšys. Jis gimsta erdvėje, sukurtoje iš meilės, atidumo ir gebėjimo pastebėti bei gerbti kito – kitokio nei aš – poreikius. Ir tada kartais nutinka tas mažasis stebuklas: žmogus pajunta ryšį ne tik su konkrečiu terapiniu šunimi, bet ir su savimi. Mokosi pastebėti kitą, priimti jo ribas ir suprasti, jog šalia esanti būtybė neprivalo būti tokia kaip mes, kad būtų verta mūsų pagarbos. Šuo tampa kažko didesnio dalimi, jungtimi tarp žmogaus ir gamtos. Tik svarbu jam leisti būti šunimi – gyventi pagal savo prigimtį, turėti galimybę rinktis, kiek jis pats nori bendrauti ir jaustis saugiai“, – savo nuomone dalijosi terapinio šuns Berno zenenhundės Hepi šeimininkė Marija Biteniekytė, kartu su Ingrida Stasytiene ir jos terapiniais šunimis Raki bei Bruna atstovavusios Kaniterapijos asociacijai.
Ištikimas Pasaulinės gyvūnų globos dienos renginių globėjas, Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius gausiai susirinkusiems šventės dalyviams sakė: „Sveikinu visus, kurie ne tik myli, bet ir supranta savo gyvūnus augintinius. Suprasti mums padeda ne vien gyvūnų elgsenos, priežiūros, veterinarijos specialistai, bet taip pat ir gyvūnų augintojų organizacijos, visuomenininkai. Gyvūnų globos situacija Lietuvoje ir kitose Europos šalyse gerėja, praėjusią vasarą buvo priimti labai svarbūs europiniai gyvūnų globos dokumentai, kurių reikalavimai jau bus įgyvendinami visos Europos Sąjungos mastu. Išvien dirbdami, kuriame saugesnį ir geresnį mūsų gyvūnų rytojų“.
Petro Auštrevičiaus namuose dabar gyvena du prieglaudinukai – Smilga ir Margis. Į šventę parlamentarą atlydėjusi padėjėja Jūratė Levickienė taip pat turi iš Elektrėnų gyvūnų prieglaudos paimtą augintinę Bruknę.
Ukmergiškė tautinio paveldo kūrėja Ingrida Pliopaitė Bataitienė gyvūnų globos švenčių niekada nepraleidžia. Pirmi jos bandymai suverpti šunų vilną – pačios auginto kolių veislės šuns, dabar ji laiko samojedą Mešką ir mišrūniuką Leo. „Senieji amatai turi išlikti, – įsitikinusi gyvūnų mylėtoja, jau daugiau nei dešimtmetį verpianti šunų vilną. – Labai gaila išmesti tai, ką šunys mums dovanoja. Mezginiai iš šunų vilnos šildo, nepraleidžia drėgmės, slopina sąnarių maudimą, atpalaiduoja raumenis“. Prie tautodailininkės stendo besibūriuojantys šventės dalyviai buvo gyva iliustracija: šis renginys – ne tik pramoginis, bet ir švietėjiškas, kuriantis ilgalaikę vertę.
Renginio organizatoriai siūlė žmonėms ir jų augintiniams naujas patirtis. Kvietė išdrįsti. Apie tai kalbėjo šunų lėkščiasvydžio varžybų organizatorius, teisėjas bei treneris kaunietis Marius Mincė: „Ačiū už galimybę prisidėti prie prasmingo renginio. Ir žiūrovai gėrėjosi „skraidančiais“ šuniukais, ir mūsų dalyviams šiek tiek didesnis spaudimas, kai tiek daug juos stebinčių. Tai ypač jautėsi mėgėjų lygoje. Kai tik žinosite kitų metų šventės datą, praneškite – būtinai įtrauksim į mūsų veiklų kalendorių!“.
Lietuvos muitinės muziejaus vyresnysis specialistas Artūras Zaleckas, pristatydamas muitinės kinologų ir tarnybinių šunų veiklą, pabrėžė, kad šie šunys gyvena tik su savo „kolegomis“ pareigūnais, tik jų namuose. Šunų gerovė – prioritetas. Iš šimto šuniukų būsimam darbui atrenkama vos keletas, „dirbti“ keturkoju pareigūnu yra didelė atsakomybė.
O šventėje sutiktas Lietuvoje gyvenantis ukrainietis Dmitro su sutuoktine Vlada ir sūneliu Davidu glėbyje laikė mielą, labai socialų padarėlį – šeškytę Nensę. Pamatęs internete, kad sostinėje vyksta gyvūnų augintojų šventė, nepraleido progos susitikti su kitais gyvūnų mylėtojais. Jo nuomone, šventėje labai justi žmonių vienybė ir meilė gyvūnams.
Šventė buvo begalinė įvairovė to, kas šuniui teikia laimę: būti lauke, uostinėti, judėti, gaudyti kamuoliuką ir, svarbiausia, mėgautis mylimo žmogaus ir gyvūnų draugija. Gyvūno laimei nedaug tereikia – mūsų meilės. Prie tos laimės prisidėjo ir saulėta rudens diena, Vilniaus vandenų stotelės šunims bei žmonėms atsigaivinti, rėmėjų ir partnerių dovanos, skanėstai, konkursuose laimėti prizai. Gyvūnų globos šventė sutraukė rekordinį kiekį dalyvių. Saulaukta labai daug žiūrovų, nors žiūrovų sąvoka čia nelabai tinka – nei žmonės, nei jų augintiniai nebuvo pasyvūs stebėtojai. Beveik 10 metų sulaukęs terjeriukas pirmą kartą dalyvavo konkurse „Mesk ir nešk!“ – būtumėt matę jo šeimininkės laimę… Arba jaunųjų vedlių konkurso vaikai, nė karto nevedę šuns į ringą, taip stengėsi ir spinduliavo meilę savo augintiniams, jog pirmų vietų buvo verti visi.
Po renginio Lietuvos kinologų draugijos komanda skirstėsi laiminga, nors ir pavargusi. Vingio parko laukymėje tuo metu ruošėsi kilti oro balionas ir kažkas pajuokavo: Jau laikas ant jo užrašyti: „Kartu su visais mes kuriame gyvūnus mylinčia šalį!“.
.jpg)
