8 gr. Retriveriai, spanieliai ir kt.

Ilgaamžiai, linksmi, energingi, draugiški žmonėms ir gyvūnams – tai vis apie anglų kokerspanielius. Šunų parodų favoritai, medžioklės pagalbininkai, terapiniai gyvūnai, šunų sporto varžybų dalyviai – tai taip pat apie anglų kokerspanielius.

Kilę iš senos spanielių giminės, laikomi vieni seniausių Europos šunų. Net teigiama, jog spanieliai yra viena seniausių šunų veislių pasaulyje.

Populiari kilmės versija apie spanielių veislės kilmę teigia, kad šie šunys kilę iš Ispanijos. Tai, istorikų ir veisėjų nuomone, patvirtinta. Ir pačios veislės pavadinimas, kuris skamba panašiai kaip Chiens de l’ Espagnol  (ispanų šuo, išvertus iš senovės prancūzų kalbos) arba Hispaniolus (ispaniškas, išvertus iš lotynų kalbos).

Kilmės istorija

Ankstyvaisiais viduramžiais spanieliai nebuvo skirstomi ar klasifikuojami – taip buvo vadinami šunys, kurie atitiko to meto spanielių veislės suvokimą: turėjo ilgas, gauruotas ausis, margą kailį ir puikiai medžiodavo paukščius. 

XVI amžiaus pradžioje spanielių istorijoje įvyko esminis pokytis – jie buvo suskirstyti į dvi grupes: lauko ir vandens spanielius. Lauko spanielius išskyrė dar į du pogrupius – „sustingstantys“ spanieliai, kurie nurodydavo medžiotojui, kur slepiasi laimikis (iš pastarųjų vėliau buvo išvesti anglų seteriai) ir „baidantys“ spanieliai, kurie baidydavo paukščius ir smulkius gyvūnus, taip suteikdami medžiotojams galimybę gerai prisitaikyti ir nušauti paukštį. XVII a. „baidantys” spanieliai dar kartą buvo perskirstyti į kelias grupes pagal jų dydį: didžiausi tapo springer, vidutinio dydžio –Sasekso, o mažiausi – koker spanieliais. Vėliau spanielių veislės klasifikacijos medis gerokai išsiplėtė.

Šiuolaikiniai spanieliai, maždaug tokie, kokius įpratome matyti, pirmą kartą paminėti maždaug 1850 metais. Anglijos kinologų klube veislė įregistruota 1873 m. Jei pažvelgsime dar toliau, pirmą kartą spanieliai buvo paminėti grafo Gastono de Foix „Medžioklės knygoje“ (The Book Of The Chase). Čia galime aptikti skyrių, skirtą spanielių šeimai. Grafas atkreipia dėmesį į šių šunų meilumą ir ryžtą: „Jie labai myli savo šeimininkus, seka juos nepamesdami net ir didžiausiose miniose. Pievose bėga pirmi savo šeimininkų, nenuilstamai vizgindami savo uodegas.“ 

Devynioliktojo amžiaus pradžioje, patobulėjus šaunamiesiems ginklams, medžioklės metodai tapo įvairesni, tai paskatino didesnę medžioklinių šunų specializaciją, ypač Britų salose.  

Pats žodis „kokerspanielis“ kilo iš angliško žodžio „woodcock“ (liet. slanka – paukštis, kurį medžiojo pirmieji spanieliai). Iš pradžių šie spanieliai buvo šiek tiek didesni nei šiandienos šunys. Šunų dydis pakito juos kergiant su mažaisiais japonų spanieliais, siekiant išveisti kitokių spalvų spanielių.

Dėl savo dydžio anglų kokerspanieliai išsiskyrė gebėjimu medžioti net ir tankiuose krūmynuose bei erškėčiuose. Nuo seno buvo manoma, jog jie yra puikūs plaukikai, gebantys laimikį atnešti iš vandens. Taip pat anglų kokerspanieliai atsistodavo į tilktis, nurodydami paukščių buvimo kryptį bei bėgdami juos baidydavo, pakeldavo skrydžiui, kad medžiotojas šiuos galėtų nušauti. 

Lietuvos anglų kokerspanieliai

Lietuvoje pirmieji grynaveisliai spanieliai pasirodė gana vėlai – tik aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Šie šunys greitai populiarėjo, ypač anglų kokerspanieliai, žmonėms patiko  vidutinio dydžio ilgaausiai, kurie puikiai tiko auginti bute.

1985 metais pirmąjį anglų kokerspanielį į Lietuvą atvežė vilnietė Audronė Babianskienė. Lietuvoje ėmė populiarėti tiek anglų, tiek amerikiečių kokerspanieliai. Amerikiečių kokerspanieliai buvo labiau puoselėjami Kauno, o anglų – Vilniaus veisėjų. Prie veislės raidos labai daug prisidėjo veisėja ir šunų teisėja Aurelija Tunkulienė (veislynas „Tema“), tarp spanielistų švelniai vadinama „Lietuvos spanielių mama“. Daugumą anglų kokerspanielių ji vežė iš užsienio, kadangi, jos nuomone, to meto mūsų anglų kokerspanieliai buvo itin dideli ir net „<...> netilpdavo į standartą.“  A. Tunkulienė pasakoja, jog atmintyje vis sukasi Kauno paroda, kuomet vieną dieną veislės ringe buvo galima išvysti net 114 anglų kokerspanielių!

1991 metais gimė Lietuvos spanielių savininkų klubo idėja ir jau 1992 metais jis buvo įkurtas. Iš pradžių klubas buvo skirtas tik kokerspanielių mylėtojams, vėliau aprėpė ir kitus spanielių augintojus. Klubui net 30 metų vadovavo Aurelija Tunkulienė (šiuo metu – Elvinas Karalis). Kiekvienais metais klubas rengia parodą, kurioje neapsieinama be tradicinio „spanielių torto“. Klubo steigėjai teigia, jog ši tradicija perimta iš Anglijos kinologų organizuojamos žymiosios Cruft‘s parodos. Juk šunų veisėjų vienybė, atsakingumas ir entuziazmas – vieni pagrindinių šunų veislės puoselėjimo kriterijų.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         

Temperamentas

Parodose teisėjai anglų kokerspanielius apibūdina kaip „merry“. Tai reiškia linksmi, žibančiomis akimis, visada vizgančia uodega. Tai šunys, bėgantys laisvai, iškėlę galvą, pasitikintys savimi. Šios veislės šunys yra sumanūs ir gudrūs, todėl jiems reikalinga ne tik nuolatinė priežiūra, reguliari dresūra, bet ir tvirta disciplina (tik ne fizinės bausmės!). Nedresuojami anglų kokerspanieliai gali pradėti manipuliuoti savo šeimininkais, nepaklusti jų komandoms.

Gerai išauklėti ir tinkamai dresuoti jie tampa ir puikiais pagalbininkais medžioklėje, nepakeičiamais šeimos nariais. Šie šunys mėgsta žaisti su vaikais, puikiai sutaria su kitais naminiais gyvūnais, taip pat ir su katėmis.

Sveikata

Spanieliams yra privalomi displazijos ir akių tyrimai. Gana dažni ausų uždegimai. Anglų kokerspanieliai gana ėdrūs šunys. Žinoma, tai priklauso nuo kiekvieno individo, tačiau visgi daugumą šios veislės atstovų reikėtų saugoti nuo antsvorio.

Kailis

Anglų kokerspanielio kailis yra lygus, švelnus, nebanguotas ir negarbanotas, nelabai tankus. Spalvos gali būti įvairios. Tik tuo atveju, kai šuo vienspalvis, baltos spalvos turėtų nebūti arba gali būti nedidelis baltas lopinėlis krūtinės srityje. Galvos plaukai trumpi ir stori, o kūno – vidutinio ilgio, tiesūs arba šiek tiek banguoti, šilkiniai. Parodinis kirpimas turi būti kuo natūralesnis. Tam, kad spanielio plaukai būtų sveiki bei žvilgantys, būtina kruopšti priežiūra. Spanielį privalu šukuoti bent du kartus per savaitę. Negalima šukuoti sausų plaukų, būtina naudoti kondicionierių. Kailis neskutamas mašinėle, plaukai pešami rankomis arba tam skirtais įrankiais. Daugelis šeimininkų tikėdami mitu, jog vasarą spanieliui karšta ir šį nuskutus, jam bus vėsiau, nuskuta savo augintinių kailį. Tai klaidingas įsitikinimas. Spanielių povilnė apsaugo juos nuo karščių ir šalčių.

Galva

Gerai išsivysčiusi, dailiai susiformavusi kaukolė, ne per daug siaura ir ne per daug stambi. Ryški nosies linija nuo pat nosies galo iki pakaušio, o pati nosis gana plati. Snukis, žvelgiant iš profilio – stačiakampio formos, suapvalintais kampais. Sąkanda – tvirta, „žirkliška“. Didelės akys, bet neiššokusios, dažniausiai rudos, tamsiai rudos, bet ne šviesios spalvos. Tais atvejais, kai šuo margas (maišyta juoda/ruda su balta spalvos), akys gali būti tamsiai žalsvos spalvos. Žvilgsnis linksmas, draugiškas, protingas, neagresyvus. Akių vokai siauri. Kaklas vidutinio ilgio, tvirtas. Lygiai ir nuožulniai „įsitvirtinęs“ tarp petikaulių.

Kūnas

Tvirtas ir kompaktiškas. Viršutinė linija tolygiai nueinanti žemyn nuo nugaros pradžios iki uodegos. Krūtinės ląsta gerai išsivysčiusi, ne per plati ir ne per siaura, ryškūs šonkauliai. Uodega šiek tiek žemiau nei viršutinė kūno linija, judant pakelta ar vizginama, neturi būti pabrukta. Kai kurių šunų, atvežtų iš užsienio (ne Europos Sąjungos) šalių, uodega gali būti nukirsta, bet jos ilgis turėtų būti paliktas pakankamas, kad šuo galėtų ją vizginti. Svarbu: Lietuvoje anglų kokerspanielių uodegos nekertamos.

Priekinės kojos tvirtų kaulų, stambios. Neilgos, bet proporcingos kūno masei. Turėtų būti ne per trumpos, nes anglų kokerspanieliai yra daug judantys, bėgiojantys, mėgstantys šuoliuoti šunys. Pėdos tvirtos, šiurkščios, panašios į katino pėdutę. Užpakalinės kojos plačios, išsilenkusios, raumeningos, tvirtos ir kaulėtos. Kaip ir priekinių kojų – pėdos tvirtos, šiurkščios, panašios į katino pėdutę.

Dydis

Patinai 39-41 cm ties ketera, kalytės 38-39 cm ties ketera. Svoris no 12,5 iki 14,5 kg.

Papildoma informacija

Bet kokia agresija ar perdėtas baikštumas laikoma nukrypimu nuo veislės normos. Patinai privalo turėti abi gerai išsivysčiusias ir aiškiai pastebimas sėklides.

Parengta pagal Sonatos Venckevičiūtės, Aurelijos Tunkulienės bei Lietuvos spanielių savininkų klubo informaciją.

S.Venckevičienės ir U.U. Uždavinytės nuotr.

Pokalbis apie anglų kokerspanielius.

Anglų kokerspanielių veislės standartas, FCI, Nr.5.