5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Aliaskos malamutai yra nepaprastai stiprūs, darbštūs 5 FCI grupės šunys. Šis meilus, ištikimas ir žaismingas, bet tuo pačiu orus šuo, atpažįstamas iš savo galingo silueto bei gausių „kailinių“.

Tai arktinių kinkinių šunys, praeityje dėl savo išgyvenimo sunkiai dirbę – jų stiprūs kaulai, gili krūtinė, galingi pečiai, tankus, atsparus oro sąlygoms kailis. Visgi šiltos, migdolo formos rudos akys švelniai spindi, o tai rodo, jog Aliaskos malamutai mėgsta būti žmonių draugijoje, prisiglausti prie jų, darbo dienai pasibaigus.

Istorija

Aliaskos malamutas – tai viena seniausių arktinių kinkinių šunų veislių. Jie gali didžiuotis darbo ir gyvenimo itin atšiauriomis sąlygomis istorija. Todėl net ir šių laikų malamutai kartais renkasi mieliau nakvoti sniego pusnyje, negu šiltoje namų svetainėje. Šių nenuilstamų šunų forma ir funkcija yra tiesiogiai susijusi su sunkių krovinių gabenimu. Jie nėra lenktyniniai šunys, o skirti lėtai ir saugiai traukti didelius krovinius.

Draugiškas ir atsidavęs Aliaskos malamutas gali būti viena iš seniausių šunų veislių. Manoma, kad jie prieš tūkstančius metų keliavo per Beringo sąsiaurį su žmonėmis iš Sibiro arktinių regionų. Dar manoma, kad Šiaurės Amerikoje jie gyveno ir dirbo su inuitais, kurių išlikimas tiesiogiai priklausė nuo šių šunų.

Veislės pavadinimas kildinamas iš Mahlemutų inuitų genties, apsigyvenusios palei Kotzebue įlankos krantus šiaurės vakarų Aliaskoje. Senovėje Azijos jūreiviai, besilankę šiose Šiaurinėse žemėse, grįžę į tėvynę pasakodavo istorijas apie šunis, traukiančias savo šeimininkų roges, prižiūrėdavusius jų vaikus bei saugodavusius visą šeimą nuo laukinių plėšrūnų. Ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose Mahlemuto žmonės niekada nebuvo aprašomi nepaminint jų šunų.

Dažniausiai malamutai buvo pasitelkiami sunkioms rogėms tempti, tačiau taip pat į jų pareigas įeidavo ir ruonių bei kitų Arkties žinduolių medžioklė. Visus darbus jie dirbo žiauriomis, atšiauriomis sąlygomis ir dėl to privalėjo būti galingais, neįtikėtina jėga bei ištverme pasižyminčiais šunimis. Kitaip malamutai nebūtų išlikę. Įdomu ir tai, jog jų organizmas nereikalauja daug maisto. Malamutas gali pasisotinti visai nedideliu maisto kiekiu. Ši savybė taip pat stipriai padėjo jiems išlikti. Na, o švelnus ir ištikimas jų būdas greičiausiai „atsirado“ dėl glaudaus ryšio su savo šeimininku ir jo šeima. Taip pat malamutai dažnai ir miegodavo kartu su vaikais, kad šie nesušaltų.

Kailio priežiūra

Kaip ir visi gyvūnai – malamutai šeriasi. Ir tai daro gausiau, nei dauguma kitų šunų veislių. Tai natūralus procesas, kurio neįmanoma išvengti, nebent galima šiek tiek palengvinti. Malamutai, kaip žmonės, „persirengia“ tinkamais drabužiais pagal oro sąlygas. Tad jei artėja šalta žiema, nenustebkite, jei šios veislės šuo jau ankstyvą rudenį nusimes „vasarinius“ kailinius ir pradės augintis „žieminius“, ypač gausius ir šiltus. Na, o išmaudžius ir specialiu fenu išpūtus besišeriantį Aliaskos malamutą, iš viso surinkto kailio galima būtų „sudėlioti“ dar vieną šunį. Šių šunų savininkai juokauja: kai malamutai nusirengia, jų šeimininkai apsirengia, mat taip gausiai šeriasi šie Šiaurės gražuoliai. 

Parodų šunys maudomi dažniau, iš pagarbos veislei, norint parodyti kuo gražiau atrodantį šios šunų veislės atstovą. Parodose nedalyvaujančių malamutų nebūtina dažnai maudyti. Visiškai užtenka tai padaryti apie tris kartus per metus. Ypač patartina malamutą maudyti kailio šėrimosi metu, nes tai skatina išsišerti senam ir augti naujam kailiui, „atsišviežinti“ odai.

Dresūra ir temperamentas

Malamutai geriausiai mokosi iš prieš save matomo pavyzdžio, todėl geriausia dresūros forma malamutui – savimi patenkintas ir sau įdomus, veiklus, pasitikintis žmogus, su kuriuo norisi leisti laiką. Automatiškai, tokio žmogaus ir norisi klausytis, kai šis to prašo. Vieni sako, jog penktos grupės šunų dresūra yra itin sunki, kone neįmanoma, kiti – jog pati lengviausia. Tereikia atrasti artimą ryšį su augintiniu.

Tai yra išdidūs ir savarankiški šunys. Naujokams – tikras išbandymas. Tačiau, atradus ryšį, jie tampa nepakeičiamais gyvenimo bendrakeleiviais. Jie mielai keliaus su jumis į atokiausią girią ar miestą, traukiniu ar pėsčiomis. Svarbu, jog tai jie daro su savo mylimu žmogumi! Dar prieš daugybę šimtmečių užgimusi ištikimybė ir meilė žmogui nenustoja egzistuoti ir dabar.

Kadangi nuo seno Mahlemuto gentyse dirbdavo vaikų sargais ir auklėmis, iki šių dienų puikiai su jais sutaria. Visgi reikėtų būti atsargiems – kartais Aliaskos malamutai  nejaučia savo dydžio bei svorio ir gali netyčia užgauti vaiką, jį pastumdami ar pargriaudami.

Dabar

Aliaskos malamutai vis dar naudojami kaip rogių šunys asmeninėms kelionėms, kroviniams gabenti. Tačiau vis dažniau jie pasitelkiami pramoginiams pasivažinėjimams rogutėmis, slidėmis ar dviračiais. Tai tampa ne tik puikia iškrova šuniui, bet ir nuostabiu būdu šeimininkui ir jo augintiniui kartu praleisti laiką, taip dar labiau tvirtinant tarpusavio ryšį.

Išvaizda

Aliaskos malamutų akys yra migdolo formos, įvairių rudų atspalvių. Visgi pirmenybė teikiama kuo tamsesnei akių spalvai. Kodėl akys svarbios? Dažnai šios veislės atstovai yra painiojami su mėlynas akis galinčiais turėti Sibiro haskiais. Aliaskos malamutai mėlynų akių turėti negali.

Aliaskos malamutas yra kompaktiško, tvirto kūno sudėjimo. Pėdos tvirtos ir didelės, primenančios sniego batus, kad šunys ištvertų šaltas Šiaurės žiemas ir galėtų tempti sunkias roges.

Įpročiai

Malamutai daug neloja, vis dėlto, esant reikalui, nepraleis progos „pasikalbėti“ su savo šeimininku. Jie moka skleisti įvairius garsus, kaukti ir kitaip „papasakoti“ savo žmogui apie jiems ramybės neduodančias problemas. Taip pat šios veislės šunys laikomi puikiais landšafto „specialistais“: vienas pagrindinių jų pomėgių – rausti urvus bei duobes. Būtent šis įprotis atkeliavo iš senovės, kai šitaip rausdami sniegą jie medžiojo peles ar ruošė sau sniego guolį pernakvoti.

Pokalbis apie Aliaskos malamutus.

Aliaskos malamuto standartas, FCI, Nr. 243  

Parengė Ieva Urbonaitė

Gintarės Tamašauskaitės asm. nuotr.