9 gr. Kompanionai ir šunys žaisliukai

Jeigu reikėtų pristatyti kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį trimis žodžiais, jie būtų „Gimęs dėl žmogaus“.

Iš Anglijos kilusi šunų veislė (angl. Cavalier King Charles Spaniel) dėl savo gero būdo ir paprastos priežiūros yra viena populiariausių pasaulyje. Jie draugiški žmonėms ir gyvūnams, bebaimiai, žaismingi, visai arba beveik nelojantys, kantrūs ir meilūs su vaikais.

Tai viena lengviausiai dresuojamų šunų veislių, labai mėgstama šunų vikrumo sporto (agility) aistruolių.

Lengvai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo, o ne atvirkščiai. Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis miegos tiek, kiek šeimininkui norėsis, žygiuos miškais nors ir visą dieną, kad tik būtų šalia savo žmogaus.  

Kavalieriukai...

Šios šunų veislės pavadinimas ilgas, sunku jį prisiminti, todėl Lietuvoje populiarėja „pravardė“ – kavalieriukai (kartais tenka išgirsti ir „karališkas spanielis“). Kadangi kavalieriukai mūsų šalyje palyginti nauja šunų veislė, ji dažnai painiojama su savo giminaičiais – karaliaus Karolio spanieliais (angl. King Charles Spaniel), kurie paprastai trumpinami kaip Čarlzai. Pastarieji yra mažesni už kavalieriukus ir turi gerokai bukesnes nosytes.

Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai džiaugsmą ir gerą nuotaiką išreiškia vizgančia uodega, kartais ji vizga visą dieną. Kaip šios veislės šunų mylėtojų forume rašė viena šeimininkė, tai amžinas vaikas, kurį pavojinga įsigyti, nes dažniausiai paaiškėja: vieno negana! Ir dar, jie nėra namų sargai – bet kuris, įėjęs pro duris, meiliai bus „išbučiuotas“.

Tačiau nemanykite, jog tai tobulybė, nes tokių šunų paprasčiausiai nebūna. Jo kailis ilgas, šilkinis, jo nereikia kirpti ar triminguoti, tačiau būtina šukuoti, stebėti, ar neturi sąvėlų, kurios dažniausiai susivelia paausiuose. Ilgi ausyčių plaukai šluoja žemę, papilvės ir kojų kailis apsitaško, išsipurvina. Kartais juokaujama, kad kavalieriai šeriasi tik kartą per metus – 365 dienas.

Šios veislės šuniukai gali būti besočiai, todėl jų mitybai tenka įvesti griežtas taisykles. Vidutiniškai gyvena 11-12 metų. Dažniausiai pasitaikantys kavalieriukų negalavimai: kelio girnelės išnirimas, akių ligos (katarakta, sausų akių sindromas). Dažniau, nei kitoms veislėms, būdingos neurologinės ligos (siringomielija, musės gaudymo sindromas), endokardiozė (širdies vožtuvo pažeidimai). Tyrimais nustatyta, kad Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams endokardiozė yra paveldima. Šis susirgimas kavalieriukų populiacijoje maždaug 20 kartų dažnesnis, nei kitų šunų veislių populiacijose, todėl labai svarbu veisiamiems šunims širdies tyrimus daryti bent kas 2 metus.

Sportiški ir judrūs

Kavalieriukas – mažas, tačiau tvirto kūno sudėjimo. Jis neturi būti lengvų kaulų. Jis turi pajėgti judėti paskui žirgą visą dieną, kaip prieš šimtus metų tą darydavo jo protėviai – „toy“ spanieliai. Tai labai sportiškas šuo, mėgstantis pasivaikyti paukščius ir drugelius, palaikyti kompaniją bėgiojančiam šeimininkui.

Veislės kilmės istorija

Norint papasakoti kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių atsiradimo istoriją, reikia pradėti nuo mažojo spanielio (angl. toy spaniel), kuris yra kavalieriaus karaliaus Karolio ir karaliaus Karolio spanielių protėvis.

Toy spanieliai gyveno XVI, XVII ir XVIII a. Tuo metu toy spanielius galima buvo pamatyti Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir, be abejo, Anglijoje.

Yra kelios toy spanielių atsiradimo Anglijoje versijos. Viena jų, kad maži šunyčiai buvo atvežti iš Italijos XII amžiuje. Deja, pavyko rasti tik XV ir XVI a. paveikslus, kuriuose galima rasti įrodymų, kad tokie šunys egzistavo Italijoje.

XVI a. Europos aukštuomenėje įsivyravo mažų spanielių smailais snukučiais mada. Elžbietos I (Anglijos ir Airijos karalienė 1558-1603) valdymo laikais damos laikydavo toy spanielius savo pūstose suknelėse, kad būtų šilčiau. 1587 m. po Marijos Stiuart nukirsdinimo budeliui teko jėga atplėšti nuo jos toy spanielį, bandžiusį įsikibti į savo nelaimingą šeimininkę.

Toy spanieliai dar labiau išpopuliarėjo Angliją valdant Karoliui II. 1660 m. Karoliui II tapus Anglijos karaliumi, šis paveldėjo savo tėvo toy spanielius, kuriuos labai įsimylėjo. Nedidelis toy spanielių būrys karalių sekiodavo visur, net tvarkant karalystės reikalus. Tai vienintelė šunų veislė, kuriai buvo leidžiama sukiotis parlamente ir net karaliaus miegamajame.

Populiarius spanielius įamžino ne vienas žinomas dailininkas, o viešumoje pasirodyti su spanieliu buvo gero skonio ženklas. Toy spanieliai turėjo privilegiją pasirodyti teatre ir kitose viešose vietose.

Tais laikais šunys buvo veisiami be jokios selekcijos, tik vėliau žmonės ėmė domėtis tikslingu veislinių šunų veisimu, pradėjo organizuoti parodas. Kadangi tuo metu labiau populiarūs buvo bukanosiai šunys, toy spanieliai buvo sukryžminti su mopsais, todėl jų snukutis dar labiau patrumpėjo. XIX amžiuje imtasi tikslingos selekcijos, veisimui atrenkant tik bukanosius, apvalia kaukole, kompaktiško kūno spanielius, su plačiai „įstatytomis“ akimis. Galiausiai toy spanieliai buvo sukryžminti dar ir su pekinais. 1892 m. atsirado toks karaliaus Karolio spanielis (dar ne kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis), kokį mes matome šiandien, o senojo tipo toy spanieliai ilgu smailiu snukučiu ir plokščia kaukole beveik visiškai išnyko, tačiau neilgam...

1928 metus galima laikyti kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių gimimo metais.

Bandymų sugrąžinti originalaus tipo toy spanielius nebuvo, kol 1920 m. Londono neaplankė amerikietis Roswell Eldridge. Jis atvyko į Cruft‘s šunų parodą, kurioje tikėjosi nusipirkti spanielį – tokį, kokį matė Karaliaus Karolio II laikų paveiksluose. Roswell`as labai nusivylė, kad bukanosiai spanieliai išstūmė senojo tipo toy spanielius, todėl ryžosi juos sugrąžinti. Jis parodoje paskelbė, kad tam veisėjui, kuris išveis seno tipo spanielį, panašų į toy spanielį, skirs 25 svarų sterlingų premiją.

Naujasis spanielis turėjo atitikti šiuos reikalavimus: blenheim spalvos, ilgu snukiu, be „stopo“ (be stačios kaktos), plokščiu viršugalviu ir ruda dėmele ant jo.

Penkerius metus truko pastangos sugrąžinti tikrąjį toy spanielį – veisėjai turėjo pasilikti visą šuniukų vadą, kad, šiems paaugus, atrinktų vieną ar kelis, panašiausius į senovinę veislę.

1928 m. Cruft‘s parodoje pirmąją vietą ir 25 svarų sterlingų prizą laimėjo patinukas Ann`s Son, kurio savininkė buvo Miss Mostyn Walker. Pagal šį kavalierių 1928 m. buvo surašytas pirmasis kavalierių standartas. Tais pačiais metais Anglijoje buvo įkurtas pirmasis kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių mylėtojų klubas.

Pavadinimo kilmė

Karaliaus Eduardo VII (1841-1910) pageidavimu, visi toy spanieliai Stiuartų dinastijos atminimui buvo pavadinti karaliaus Karolio spanieliais. O 1928 m., kad atskirtų naują -seną veislę nuo karaliaus Karolio spanielių, prie veislės pavadinimo pridėjo žodelį „kavalieriaus“. Buvo nuspręsta, kad abi šunų veislės turi turėti pavadinime „karaliaus Karolio spanieliai“, kadangi abi kilo iš toy spanielių.

Atskirų veislių registracija Anglijoje prasidėjo 1945 metais.

Svarbu paminėti, kad pasitaiko skirtingų šios šunų veislės istorijos interpretacijų. Todėl nenustebkite, jeigu kur nors rasite ir šiek tiek kitokią kilmės istoriją.

Veislės standartas

Galva: galvos sritis tarp ausų beveik plokščia. Kampas tarp kaukolės ir nosies kaulo didelis. Ilgis nuo to kampo viršūnės iki nosies galiuko apie 3,8 cm. Šnervės juodos, gerai išsivysčiusios, snukis kūgiškai smailėjantis. Lūpos gerai išsivysčiusios, nenukarusios. Veido sritis žemiau akių gerai užpildyta. Nepageidaujamas joks padidėjęs galvos ilgumas ir siaurumas.

Akys: didelės, tamsios, apvalios, bet „neišsikišusios“.

Ausys: ilgos, aukštai išaugusios, su daug kailio.

Burna: žandikaulis stiprus, sąkandis tobulas, taisyklingas, visiškai žirkliškas.

Kaklas: vidutinio ilgio, šiek tiek išlenktas.

Priekinė kūno dalis: krūtinė vidutinė, pečiai gerai atlošti; kojos tiesios, vidutinio kaulingumo.

Vidurinė kūno dalis: trumpa, šonkauliai gerai išlenkti, nugara lygi.

Galinė kūno dalis: kojos vidutinio kaulingumo, kelio girnelės taisyklingos formos: nėra atsikišusios į vidų ar išorę.

Pėdos: kompaktiškos, su gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis, gerai apaugusios kailiu.

Uodega: uodegos ilgis proporcingas kūnui, ji gerai išaugusi, džiaugsmingai pakelta, bet niekada pernelyg aukštai virš nugaros lygio.

Eisena: laisva, elegantiška, stipriai spiriamasi galinėmis kojomis. Priekinės ir galinės kojos juda lygiagrečiai (žiūrint iš priekio ir galo).

Kailis: ilgas, švelnus lyg šilkas, negarbanotas. Leistinas nežymus banguotumas. Tankus. Visiškai nekirptas ir kitaip netvarkytas.

Svoris ir dydis: svoris apie 5,4 – 8,2 kg. Pageidautina mažas, gerai sudėtas šuo, kurio svoris nepriartėjęs prie nurodytų ribų.

Kailio spalvos pagal veislės standartą gali būti keturios.

Juoda su įrūdžiu (angl. Black and Tan): juodas kailis su įrūdžiais virš akių antakių srityje, ant skruostų, vidinėse ausų pusėse, krūtinės ir kojų bei po uodega. Ruda spalva turi būti ryški. Baltų dėmių neturėtų būti.

Rubinas (angl. Ruby): visas kailis ryškiai rudas. Baltų dėmių neturėtų būti.

Balta – rauda (angl. Blenheim): turtingos rudos spalvos dėmės, išmarginusios baltą kailio pagrindą. Santykis tarp rudos ir baltos spalvų turėtų būti daugmaž vienodas. Jei ant kailio dominuoja ruda ar, priešingai, balta spalva – tai nėra veislės brokas. Ant galvos tarp ausų turi būti baltas ruožas. Ruda dėmė šiame ruože pačiame viršugalvyje vadinama Budos bučiniu.

Trispalvė (angl. Tricolour): juodai baltas kailis su ryškiai rudomis zonomis antakių srityje, skruostuose, vidinėse ausų pusėse, po uodega. Santykis tarp juodos ir baltos spalvų daugmaž vienodas. Jei ant kailio dominuoja juoda ar, priešingai, balta spalva – tai nėra veislės brokas.

Parengė Evandželina Petukienė

J.Carik (1 nuotr.) ir E.Petukienės asmeninio arch. nuotr.