Kailio spalva ir kiti fiziniai duomenys
Kurtsharų kailio margumas – labai įvairus: vientisas rudas / juodas, rudas / juodas su baltais šlakais arba dėmėmis, baltas su rudomis / juodomis dėmėmis. Rudo šuns galva privalo būti ruda, juodo – juoda. Kurtsharo galvos kailis negali būti baltas.
Parodose dažnai dalyvauja virš 10 šios šunų veislės atstovų (gimusių Lietuvoje ir įsigytų svetur). Taigi šunų parodų žiūrovai turi galimybę susipažinti ir pamatyti įvairių kailio spalvų kurtsharų.
Ausys nukarusios, akys migdolų formos, rudos spalvos, kuo tamsesnis kailis, tuo tamsesnės turi būti ir akys. Kalyčių ūgis ties ketera – 58-63 cm, patinų – 62-66 cm. Istoriškai kurtsharams buvo kerpamos uodegos dėl pavojaus jas susižeisti medžioklės metu. Nuo 2013 m. Lietuvoje draudžiama „kupiruoti“ šunų uodegas ir ausis. Kurtsharai Lietuvoje naudojami paukščiams, daugiausiai – antims medžioti, sekti pėdsakais ir sužeistų gyvūnų paieškai.
Charakteris
Vokiečių trumpaplaukio pointerio būdas yra itin stabilus. Toks jų temperamentas susiformavo dėl dešimtmečius trukusio atsakingo ir tikslingo vokiečių kinologų požiūrio į šunų veisimą.
Šio šuns charakteris tvirtas, jis pasitiki savimi, yra draugiškas ir išskirtinai prisirišęs prie savo žmogaus. Labai lojalus. Nori būti kuo arčiau. Kartais atrodo, kad atsisėstų ant galvos, jei galėtų. Ne, ne tam, kad parodytų savo viršenybę, bet kad būtų kuo arčiau prie savo žmogaus…Kurtsharai moka džiaugtis gyvenimu, jie išmoko savo šeimininkus juo džiaugtis dar labiau.
Tipiško charakterio kurtsharas nėra agresyvus nei žmogui, nei šunims. Choleriškas charakteris yra šios veislės yda. Jie aktyvūs, bet jokiu būdu ne choleriški arba perdėtai aktyvūs. Kurtsharai lengvai nurimsta ir susikaupia dirbti. Tuomet jie yra 100 procentų čia ir dabar – drąsūs, nuovokūs, įvykius „planuojantys“. Pargrįžę į namus jie tampa lipšniais, besiglaustančiais „katinukais“.
Žmonės, kurie susižavi kurtsharų linksmu būdu bei grožiu, turėtų įvertinti, ar sugebės skirti pakankamai laiko tiek fiziniam, tiek protiniam šuns krūviui. Kurtsharai vis dar aktyviai medžioja, jų instinktai itin stiprūs, todėl jiems būtini kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai be pavadėlio laukuose, miškuose. Pabėgiojimas aplink namą jiems nėra nei fizinis, nei protinis krūvis. Norint auginti kurtsharą tikrai nebūtina medžioti, bet kažką veikti ir nuolatos būti aktyvūs turite norėti patys ir turite tokie būti!
Šie šunys yra gimę bėgti ir dirbti, todėl jiems itin tinkama veikla yra šunų vikrumo (Agility) arba kinkinių (Sled Dog) sportas, kur jie vertinami kaip viena labiausiai šiai veiklai tinkančių šunų veislių. Nemažai Lietuvos kurtsharų taip pat aktyviai sportuoja, yra tarptautinių čempionų.
Kadangi kurtsharas išveistas atlikti daug skirtingų funkcijų (paieška sausumoje naudojantis apatine uosle, paieška naudojantis viršutine uosle ir būnant už kelių šimtų metrų nuo vedlio, aptikto grobio žymėjimas tilktimi, negyvo grobio atnešimas, darbas vandenyje) – dažnai turi priimti sprendimus pats, būtent tai išugdė unikalų charakterį, išskirtinį protą. Būtent dėl šių savybių kurtsharas, nors ir būdamas itin paklusnus ir lengvai dresuojamas, prieš paklusdamas pasilieka erdvės interpretacijai ir apmąstymams. Jis niekada nebus kaip vokiečių aviganis, besąlygiškai vykdantis vedlio komandas.
Šuniuko pasirinkimas
Renkantis šuniuką reikėtų išsirinkti veisėją, kuriuo pasitikėtumėte. Aš pati šuniukus stebiu mažiausiai 7 savaites ir tik tada ateina momentas rinktis naują šeimos narį žmonėms ir tikrai ne pagal gražią dėmelę ir ne iš visos vados. Kailio dėmelė penkiolikai metų neturės jokios įtakos, o charakteris turi būti pasirinkimo prioritetas. Per 7 stebėjimo savaites galiu pasakyti, kuris šuo bus pats veržliausias, atkakliausias ir labiausiai reikalaujantis darbo, o kuris mažiau.
Atkakliausi atitenka medžiotojams, sportininkams ir tiems, kurie nori išskirtinių poreikių šuns, o šeimos, norinčios šuns tik kaip aktyvaus ir linksmo šeimos nario, renkasi iš ramesnių šuniukų. Per 11 metų dar nebuvau suklydusi.
Kurtsharų gyvenimo trukmė yra 12-17 metų. Tai labai stipri ir sveika šunų veislė. Pasak veterinarinės medicinos šaltinių, kurtsharai gali sirgti klubo sąnario displazija, įvairiomis akių ir odos ligomis, nesterilizuotos kalės gali turėti gimdos arba pieno liaukų auglių. Svarbu, kad šunų tėvams būtų atlikti displazijos ir akių tyrimai, gauti sertifikatai.
Priežiūra
Kurtsharų priežiūra itin paprasta. Trumpas kailis šeriasi intensyviai du kartus per metus, likusį laiką gerokai mažiau. Kai šeriasi intensyviai, geriausia šukuoti masažuojant specialiu guminiu šepečiu, primenančiu pirštinę. Maudyti esant poreikiui. Šiltuoju metu laiku jie nuolat mirksta ežeruose ir kituose vandens telkiniuose. Ausis reikia tikrinti ir reguliariai valyti, kad nesikauptų išskyrų ir nešvarumų.
Kurtsharų negalima laikyti lauke, plonas jų kailis nėra prisitaikęs mūsų klimatui. Taip pat ir jų būdas – stiprus ryšys su šeimininku – neleidžia šiam puikiam šuniui gyventi atskirai. Be to, tik turėdamas kurtsharą pajunti, kaip atgyja namai, kaip jie prisipildo gerų emocijų, kai šuo nuolat su visais bendrauja, stebi ir mokosi iš kiekvieno savo žmogaus veiksmo bei žvilgsnio.
Žiūrėkite video įrašą: https://www.facebook.com/KinologijaLT/videos/4165324828269498
Kurtsharo standartas (FCI).
Parengė Miglė Narbutaitė
