Norėtųsi, kad veislinių šunų mylėtojai rodytų tinkamą pavyzdį ir taisyklingai rašytų šunų veislių pavadinimus.
Štai pagrindinės taisyklės, kaip taisyklingai rašyti šunų veislių pavadinimus.
Šuns veislė rašoma ne didžiąja, o MAŽĄJA raide, nes šuns veislės pavadinimas yra bendrinis lietuvių kalbos žodis. Todėl reikia rašyti: taksas, biglis, vipetas, pudelis, auksaspalvis retriveris, cvergšnauceris, kolis, čiau čiau, senbernaras, basendžis.
Šuns veislės pavadinimas iš didžiosios raidės rašomas gana retai. Tai atsitinka tais atvejais, kai veislės pavadinimas yra susijęs su aiškia geografine nuoroda. Dažniausiai tai yra geografinė šunų veislės kilmės vieta: Jorkšyro terjeras (kilmės vieta – Jorkšyro grafystė), Labradoro retriveris (kilmės vieta – Labradoro pusiasalis). Taip pat rašome: Vidurinės Azijos aviganis, Rodezijos ridžbekas, Maltos bišonas, Berno zenenhundas, Veimaro trumpaplaukis paukštšunis, Tibeto mastifas ir kt.
Atkreipkite dėmesį: šuns veislės pavadinime dominuoja tikrinis žodis – šalies arba regiono pavadinimas, o jis juk visada rašomas didžiąja raide.
Kai šunų veislės pavadinimas susijęs su tautos, kuri šią veislę išvedė, vardu, pavadinimą rašome tik MAŽĄJA raide: lietuvių skalikas, vokiečių aviganis, afganų kurtas, australų šilkinis terjeras, čekoslovakų vilkšunis, italų brakas, suomių laika, faraonų šuo.
Būkite dėmesingi: ne Lietuvos ar lietuviškas skalikas, o lietuvių skalikas; ne Amerikos Stafordšyro terjeras, o amerikiečių Stafordšyro terjeras.
Iškilus neaiškumams dėl šunų veislių rašybos, visada galite rasti atsakymą Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje: www.vlkk.lt.
Pasitikslinti šuns veislės rašybą galima ir Lietuvos kinologų draugijos tarptautinių šunų parodų kataloguose.
