Įsiklausykime į basendžių veisėjos, veterinarijos gydytojos genetikės Giedrės Šertvytienės žodžius. Basendžius ji augina tik 4 metus, jos tikslas – ne „dauginti“, o puoselėti mylimą šunų veislę. Gražiausius padėkos žodžius ji pirmiausia skiria savo mokytojams – savo šuniukų veisėjui Janusz Oparai ir Ben Luxton’ui. Žmonėms, paskyrusiems basendžių veislei daugiau nei 40 metų.
Prisimindama Canine Companionship apdovanojimą, savo socialinėje paskyroje G.Šertvytienė rašo: „Komisija stebėjo ne mūsų pasirodymą, ne titulų siekį, ne tai, kaip judame ringe. Ji stebėjo tai, kas svarbiausia – kaip mes elgiamės su savo šunimi. Kaip su juo kalbame. Kaip jį palaikome. Kaip jį vedame per tą triukšmingą, kartais chaotišką parodų pasaulį.
Ir tada supratau – ši rozetė yra kitokia. Tai ne pergalė už gražiausią judesį ar geriausią stovėseną. Tai ne apie tobulą pasirodymą ringe. Tai įvertinimas ryšio. Pasitikėjimo. Draugystės tarp žmogaus ir šuns. Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau suprantu labai paprastą dalyką. Ši rozetė NEBUVO APIE MUS. JI BUVO APIE JĮ! Apie šunį, kuris stovi šalia mūsų ir mumis pasitiki be išlygų. Apie tylų ryšį, kuris gimsta ne ringe, o ilgose treniruotėse, kelionėse, kasdienybėje ir paprastose akimirkose, kai šuo padeda galvą tau ant kelių. Kai stoviu už ringo ir žiūriu į šunis, atrodo, kad jie yra vieninteliai, kurie šioje vietoje iš tikrųjų supranta, dėl ko visi čia susirinko.
Šunų parodos turi būti šventė. Veisėjų, augintojų, trenerių – visų, kurie myli šunis, susitikimas. Vieta, kurioje dalijamasi patirtimi, džiaugsmu, pasiekimais ir kartais – pralaimėjimais. Vieta, kurioje turėtų skambėti juokas, padrąsinantys žodžiai ir nuoširdus „Sveikinu!“. Tačiau kartais atrodo, jog kažkur pakeliui mes pametėme tikrąją šunų parodų prasmę.
Ringas kartais tampa ne tik konkurencijos, bet ir tyliai augančio pavydo ar pykčio vieta, o žmonės, kurie turėtų vienas kitą palaikyti, ima matyti vienas kitame tik varžovus. Bet juk šunys to visai nesupranta! Jie nepažįsta pavydo. Jie neskleidžia apkalbų. Jie nestato sienų tarp savęs ir kitų. Jie tiesiog stovi ringe, pasitiki savo žmogumi ir daro tai, ką moka geriausiai. Ir tada kyla klausimas – kada mes pamiršome, jog šunų parodos yra NE APIE MUS? Ne apie mūsų ambicijas. Ne apie mūsų titulus. Ne norą būti pirmiems.
Parodos turėtų būti apie JUOS – APIE ŠUNIS. Apie jų grožį, charakterį, veislės istoriją ir daugybę metų darbo, kurį žmonės skyrė tam, kad tos šunų veislės išliktų.
Kada mes praradome tą paprastą džiaugsmą atsistoti prie ringo ir pasigrožėti šunimis? Kada pradėjome stebėti vieni kitus, o ne tuos, dėl kurių visa tai vyksta? Kartais atrodo, kad šunys ringe yra ramiausi ir kilniausi viso šio renginio dalyviai. Jie ateina be pavydo ir kaukių. Jie yra! Būtent todėl iš jų ir turėtume pasimokyti. Nes šunų parodos turi būti apie meilę veislei. Apie pagarbą vienas kito darbui. Apie bendruomenę, kurią vienija tas pats dalykas – ŠUNYS!
Titulus laikas nublukina. Rozetės nugula stalčiuose. Taurės pasidengia dulkėmis. Bet šuo, kuris stovėjo šalia mūsų, kuris mumis pasitikėjo ir žiūrėjo į mus tomis tyromis akimis – jis lieka mūsų gyvenime daug ilgiau, nei bet kuris laimėtas titulas.
Galbūt pats laikas paklausti savęs: AR MES VIS DAR ESAME ČIA DĖL ŠUNŲ? Galbūt tikroji pergalė parodose prasideda ne tada, kai laimime ringe? Ji prasideda tada, kai tampame verti šuns, kuris stovi šalia MŪSŲ“.
