Naujienos

Vasaros pradžia daug kam asocijuojasi su baigiamaisiais egzaminais. Šis metas kupinas jaudulio ir džiaugsmo. Ir tegul neįsižeidžia abiturientai ar aukštųjų mokyklų absolventai – egzaminus laiko ne tik jie... 

Gegužės pabaigoje, surinkęs maksimalų taškų skaičių, bendrojo paklusnumo egzaminą išlaikė ir mopsas Hugo. Net keturi Lietuvos kinologų draugijos dresuotojai pasirašė ant jo diplomo, o po to, kaip įprasta tarp šunų augintojų, socialinėje paskyroje pasipylė sveikinimai bei linkėjimai nesustoti. Ir nors visi supranta, kad tų sveikinimų labiausiai nusipelnė Hugo šeimininkė, mopsas tikrai nusipelnė simbolinio medalio.

Tik štai niuansas: šiame džiugiame kontekste jau girdėti ir kitokios nuomonės: kam dresuoti nedidelius šunis, juk jie ir taip draugiški.

Mopso Hugo šeimininkė Ernesta Dapšytė, dirbanti vienoje Kauno statybų įmonėje personalo vadove, yra įsitikinusi, kad šuns dresūra – joks vargas. Ir dar labiau įsitikinusi, kad dresūros pamokos labiausiai skirtos šeimininkams: „Šuns gyvenimas priklauso nuo to, kiek šeimininkas turi žinių apie  augintinio prigimtį, poreikius, auklėjimą. Dresuojant augintinį sustiprėja tarpusavio ryšys, šuo supranta tave be žodžių – užtenka gesto ar žvilgsnio. Todėl norint gyventi patogiai su išauklėtu ir stabilaus temperamento šunimi, reikia į jį „investuoti“. Priešingu atveju, gyvenimas su augintiniu gali tapti sudėtingas“.

Hugo baigė pirmąjį dresūros kursą „Pradėk“ – dalyvavo aštuoniose pamokose, kurios vyko kartą per savaitę. Pirmoji pamoka buvo teorinė – aptarti šuns ir šeimininko elgesio principai. Ernestos nuomone, šią pamoką vertėtų išklausyti dar prieš įsigyjant augintinį. Vėliau buvo praktiniai užsiėmimai – pagrindinių komandų mokymas, šuns mąstymo perteikimas šeimininkui. Neišvengta ir namų darbų – Hugo po keletą minučių kasdien mokėsi namie ir „dirglesnėje“ miesto aplinkoje.

Į dresūros mokyklą šeimininkė mopsą atvedė, kai šiam jau buvo 2 metai, prieš tai jis lankė kitą mokyklą, kur mokėsi gražiai pasirodyti šunų parodose. Beje, tai irgi turėjo įtakos šuns paklusnumui ir disciplinai. Dresūros grupėje mokslus krimto 10 šunų (5 maži ir 5 dideli).

„Sunkiausiai sekėsi komanda „Gulėti“, – prisimena Hugo šeimininkė. – Nespaudžiau šuns, nes pritariu dresūrai, paremtai teigiamo skatinimo ir pasitikėjimo vienas kitu principu, o ne spaudimu ar baime. Ir staiga paskutinę pamoką prieš egzaminą įvyko stebuklas: „klasiokų“ nuostabai, Hugo atliko komandą „Gulėti.“. Prisižiūrėjo pavyzdžių iš aplinkinių – ką kiti šunys daro. Ir nuo to karto jis puikiai moka šią komandą, mielu noru atsigula“.

Ernesta juokauja, kad Hugo nėra simuliantas, tačiau „skaniukai“ jam yra viso pasaulio dovana, už gardų kąsnelį padarytų viską.

„Mažų veislių šuniukai puikiai mokosi taip pat kaip dideli šunys, o kartais net ir geriau. Juos, kaip ir kitus šunis, auklėti būtina, nes šuo yra šuo, ir nesvarbu, koks jo dydis“, – pabrėžia viena iš paklusnumo egzamino, kuriame dalyvavo mopsas Hugo, komisijos narių, vilnietė dresuotoja Ana Menčiūnienė.

Jeigu šeimininkas neinvestuoja į savo augintinio mokymą, vėliau šuns elgesys gali tapti problemiškas – augintinis gali įkyriai loti ant kitų šunų ir žmonių, tapti irzlus, kandžiotis, bandyti pasprukti ir nesileisti pagaunamas: „Elgesio problemas dažnas šeimininkas bando nurašyti šuns veislei ir dydžiui, švelniai vadina jį „kvailiuku“. Bet juk kvailiukais šunys tampa būtent dėl to, kad šeimininkai nesistengia jų mokyti. Ir Jorkšyro terjerai, ir Maltos bišonai, ir mopsai, ir kitos mažosios šunų veislės gali parodyti neįtikėtinus gabumus. Šie šunys net dalyvauja šunų vikrumo arba paklusnumo varžybose ir ten laimi!“.

Hugo šeimininkė sutinka su dresuotojos nuomone ir prisimena, kaip dresūros mokytojai stebėjosi: ar čia tikrai mopsas?

Mopsų gerbėja (ji turi du mopsus, nes du šunys – dvigubai daugiau meilės) laužo stereotipus, kad šios veislės šunys dažniausia yra nutukę, vos pajudantys, neaktyvūs: „Mažas šuniukas kitą kartą gali būti „problemiškesnis“ nei didelis, taigi, šuns stabilumas nuo dydžio nepriklauso. Jis priklauso nuo šeimininko žinių ir gebėjimo jas panaudoti“.

Ernesta pažymi, kad nereikėtų  tikėtis, jog mopsas bėgs tokiu pat greičiu kaip vokiečių aviganis. Bet, atsižvelgiant į veislės paskirtį (šuo kompanionas), mažasis augintinis puikiai prisitaiko prie žmogaus ir juda tiek, kiek juda šeimininkas.

„Su mopsais gyventi smagu, jie turi tiek daug parako!“, – savo pasirinkimu džiaugiasi Ernesta ir atkreipia dėmesį, kad gandai apie dūstančius šunis pradėjo klaidžioti „daugintojams“ pridauginus šuniukų, panašių į mopsus ar prancūzų buldogus, bet be sveikatos tyrimų ir kilmės dokumentų. Ji pataria rinktis augintinius iš veislynų ir atsakingų veisėjų, kurie žino, ką daro, kodėl būsimai vadai išrinko būtent tokią veisimo kombinaciją, kokie yra būsimų šuniukų tėvų ir senelių sveikatos tyrimai.

E.Dapšytės nuotr.