Vokiečių nykštukinis špicas

Vokiečių nykštukiniai špicai nors daugeliui panašūs į lapiukus ar pūkų kamuolėlius, tačiau savo prigimtimi jie yra patys tikriausi šunys: drąsūs, energingi, smalsūs. 

Vokiečių nykštukinis špicas, arba pomeranas, pavadinimą gavo pagal centrinės Europos regioną Pomeraniją, kuri dabar yra šiaurinės Lenkijos ir rytų Vokietijos dalis. Vokiečių kalba „spitz“ reiškia smailus.

Vokiečių  nykštukiniai špicai priklauso špicų šeimai ir yra patys mažiausi šios šunų grupės atstovai.

Špicai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje.

Manoma, jog Viduramžiais špicai buvo jūrininkų pagalbininkai: gaudydavo laive žiurkes, sargaudavo – pirmieji pranešdavo apie pavojų.

Ši šunų veislė išpopuliarėjo XVIII amžiuje, kuomet Anglijos karalienė Viktorija kelionės metu į Italiją pamatė špicą Marco. Karalienė įsimylėjo šią šunų veislę, nusipirko keletą šuniukų ir parsivežė į Londoną. Karalienės meilė šiems mieliems mažyliams įkvėpė šunų augintojus juos veisti, veislės ūgis gerokai sumažėjo, jie darėsi vis populiaresni.

XX amžiuje mažųjų vokiečių špicų kiekis Anglijos šunų parodose buvo bene didžiausias.

Šiuos įspūdingo kailio šunelius taip pat laikė Rusijos carienė Jekaterina, Prancūzijos imperatorienė Žozefina. Įžymus kompozitorius, valsų kūrėjas Frederikas Šopenas taip žavėjosi vokiečių špicais, kad specialiai jiems dedikavo savo kūrinį – „Mažų šuniukų valsą“.

Mylimi ir populiarūs…

Ir dabar vokiečių nykštukiniai špicai yra vieni populiariausių tarp mažųjų šunų veislių mylėtojų.

Protingi, žaismingi, prieraišūs – jie pavergė daugelio šunų mylėtojų širdis. Špicai yra budrūs, pasižymi sargumu ir todėl mėgsta paloti.

Tačiau tai šunys, kurie greitai mokosi, yra imlūs, nuovokūs, gana lengvai dresuojami. Be to, špicai yra tie šunys, su kuriais dažnai laimima šunų parodose.

Špicai myli visus šeimos narius, bet, turint mažų vaikų, reikėtų atkreipti daugiau dėmesio į vaikų ir šunų žaidimus, nes šie šuniukai yra gana jautrūs ir trapūs.

Vokiečių nykštukiniai špicai sutaria su kitais šunimis, tačiau, auginant su didesniais, stambesniais šunimis, reikėtų neprarasti budrumo – špicai „įsivaizduoja“ esantys didesni ir tvirtesni, nei yra iš tikrųjų…

Nors jie energingi ir žaismingi, špiciukams nebūtini ilgi pasivaikščiojimai. Tai labai puikūs miesto, nedidelių erdvių šunys.

Kadangi špico kailis turi pavilnę, ją reikia reguliariai prižiūrėti. Šukuoti rekomenduojama du kartus per savaitę, o maudyti – kas mėnesį arba pagal poreikį, kad šuniuko oda bei kailis visada būtų sveiki ir gražūs. Špicų kailio spalvų įvairovė išties didelė – leistinos visos spalvos, išskyrus marmuriškąją. Pagrindinės bei populiariausios mažųjų vokiečių špicų kailio spalvos yra oranžinė, sabalų, juoda, ruda, balta, kreminė.

Parengė Goda Jurgilaitė

Pokalbis apie vokiečių nykštukinius špicus.

Vokiečių špicų standartas (anglų k.): http://www.fci.be/Nomenclature/Standards/097g05-en.pdf

http://www.pomeranian.org

Sauliaus Jermolajevo, Stasio Barausko ir Guodos Jurgilaitės nuotr.