Vilnietė teisininkė Neringa Vanju - Perveinė juokauja, kad šiame gyvenime be šunų ji tegyveno du mėnesius, o dabar jų turi net aštuonis. Darbe „davusi darbo smegenims“, po darbo įdarbina ir raumenis, ir jausmus, ir kinologijos žinias – mylimi šunys laukia jos pargrįžtančios, kad galėtų drauge nuversti kalnus...

Jakutijos laikos, gana reta šunų veislė, prieš penkerius metus užkariavo Neringos ir jos vyro Roberto širdis. Jie visuomet žavėjosi šiaurietiškomis šunų veislėmis (laiko ir Sibiro haskių), o Jakutijos laikos patiko dėl natūralios prigimties, nepriklausomo būdo, artumo gamtai, aktyvumo. Kadangi abu sutuoktiniai gana aktyvūs, sportiški, norėjo niekad nepavargstančių, lengvai prie jų gyvenimo ritmo galinčių prisitaikyti šunų.

„Jakutijos laikos yra išskirtinai aukšto energijos lygio šunys, – savo pasirinkimą aiškina Neringa. – Neturėjome daug informacijos apie veislę, nes ji formavosi uždaroje Tolimųjų Rytų  teritorijoje. Mums patiko veislės natūralumas, tačiau, pradėjus auginti ir gilintis, rožiniai akinukai nukrito. Būtent dėl to „natūralumo" ir uždaro veisimo paaiškėjo nemažai problemų, bet aš vis tiek dėkoju likimui. Sudėtinga veislės specifika mus užaugino – dėl mylimos šunų veislės gerovės ir ateities buvom ir esam priversti daug mokytis, gilintis į genetiką. Šunys mus privertė tobulėti, kiekvienas šuniukas reikalauja vis kitokio priėjimo, individualios dresūros. Kas tinka vienam, toli gražu – kitam“.

Auginant šuniukus bei valdant didelę gaują, šeimininkams prireikia sumanumo ir nemažai žinių, bet pasukti galvas jiems patinka – su „meškinais“ nenuobodu. Pasak Neringos, ši šunų veislė buvo kuriama iš labai skirtingų individų, todėl kiekvienas šuo – siurprizas, individualybė, atskiras filmo herojus, turintis unikalius, tik jam būdingus bruožus. Ir vis dėlto tarp visų šunų ji išskiria Grizlį (Svobodnaya Staya Peng Mongun Taiga), o savo socialinėje paskyroje net dėkoja jam, kad šis suteikė garbę laikyti jo pavadėlį...

Pasaulinio lygio šunų parodų „žvaigždūnas“, 2024 ir 2025 metų pasaulio bei Europos nugalėtojas. Laimėtų titulų – begalė, tačiau, paprašius apibūdinti jį vienu žodžiu, Neringa pavadina Grizlį mamyčiuku: „Grizlis yra mano šuo nuo pat pirmos sekundės, kai susitikome. Su juo mane sieja labai gilus, stiprus ryšys. Suprantame vienas kitą be žodžių. Su kitais žmonėmis jis gali būti užsispyręs, „prarasti“ klausą, bet mane girdi ir klauso visada! Saugo mane ir namus, prižiūri gaują: jeigu mato, kad „merginos“ nusiteikę moteriškai pasipykti, iškart skundžia: „Eik! Žiūrėk, kas joms daros! Netvarka!".

Neringa juokauja, kad be šunų ji gyveno tik du mėnesius (kai jai buvo du mėnesiai, tėvai įsigijo prancūzų buldogą): „Mano gyvenimas visuomet sukosi apie šunis, tačiau labiausiai traukė didesni, aktyvūs šunys. O įsigijus pirmą nuosavą šunį, norėjosi labiau įsitraukti į kinologiją. Tada, prieš devynerius metus, pradėjau savanoriauti Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centre. Su vyru pradėjom aktyviai sportuoti su šunimis, ėjome su jais į žygius, važinėjom į šunų parodas. Šiuo metu nemažai laiko skiriu dar vienam pomėgiui – šunų parodose dirbu ringo asistente, tai irgi labai vertinga patirtis“.

Kadangi augina labai aktyvius šunis, kad užtikrintų jų gerovę, daug laiko praleidžia gamtoje. Pasitaiko, grįžta iš šunų parodos pavargusi, o vyras jau laukia su visa gauja ir šunų pakinktais rankose – laikas visiems pabėgioti, ištrūkti į gamtą.

Nusprendusi išsikelti į užmiestį, jauna pora specialiai ieškojo namų prie miško, kad iškart galėtų bėgti su šunimis, nereikėtų niekur važiuoti ir gaišti laiko. O kai kas nors paklausia, koks jų hobis, atsako: šunys! Tačiau būtinai patikslina, kad į šį hobį įeina sportas, žygiai, kalnai ir net plaukimas. Kai aplinkiniai, nesusiję su šunimis, stebisi, kaip jie viską suspėja, atsakymas būna paprastas: „Su šunimis mes ilsimės, tai nėra darbas!“. Kažkas vakarais žiūri televizorių, o jie traukia į miškus ar prie ežerų. Neringa teigia, kad šunys per savaitę gali nubėgti virš šimto kilometrų, dar ir nueiti tiek pat gali, taigi, belieka imti pakinktus ir pirmyn.
Atostogų prie baseino jie neištvertų. Tiesa, neseniai keliavo į Braziliją, pirmąkart per daug metų be šunų, bet, pasirodo, vis tiek viskas baigėsi „šuniškai“ – apsilankė specializuotoje Jakutijos laikų parodoje ir pristatė savo išveistus šunis, gyvenančius tolimojoje Brazilijoje.

„Dar vis besiformuojančios, retos, trapios šunų veislės veisėjas privalo plėsti akiratį, stebėti, kaip formuojasi veislė kitose šalyse. Ir turi tai daryti ne internetu, o gyvai, matyti savo akimis. Todėl keliauju labai daug, dažnai kelionės į parodas tikslas būna ne parodyti savo šunį, o pamatyti kitus ir sužinoti, kuria linkme vystosi šunų veislė“, – baigiantis pokalbiui, savo aistrą mylimai šunų veislei ir jos gerovei paaiškina Jakutijos laikų mylėtoja.

N. Vanju - Perveinės nuotr.

Norite susipažinti su šunimis „šiauriečiais“ ir pamatyti daugiau šunų veislių? Lietuvos kinologų draugija spalio 4 d. Pasaulinės gyvūnų globos dienos proga kviečia  visus gyvūnų mylėtojus į Vilniaus Vingio parką.

Šventės globėjas – Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.

Pagrindinis šventės rėmėjas įmonė Kormotech.

Informacinis partneris Delfi.