Kai išgirsti kalbant apie Belgiją, nejučia pagalvoji apie šokoladą, midijas arba alų, bet ši šalis garsi ne vien tuo. Ir jeigu bent truputį domitės veisliniais šunimis, tikrai žinote, kad Belgijoje atsirado malinua, griunendaliai, lakenua, terviurenai. Trumpiau jie dar vadinami „belgais“.

Šalia šių šunų įprasta matyti vyrus, tačiau Lietuvos šunų parodose, o ir vaikštinėdamas po miestą, sutiksi nemažai moterų, besivedančių belgų aviganius. Vaizdelis – gražus, bet galvoje kirba klausimas: ar tai moteriška šunų veislė? Apskritai, ar egzistuoja moteriškos ir vyriškos šunų veislės ir kaip sekasi gyventi su tokiais šunimis, kalbamės su belgų aviganių augintoja Asta Marčiukaitiene.

– Šalia belgų bei vokiečių aviganių įprasta matyti vyrus, tačiau šunų parodose, o ir vaikštinėdamas po miestą, sutinki moteris, vedinas šiais šunimis. Ar egzistuoja vyriškos ir moteriškos šunų veislės?

– Nemanau, kad galima šunų veisles skirstyti į vyriškas ir moteriškas. Tarptautinės kinologų federacijos sukurtas veislių klasifikavimo standartas, suskirstantis šunų veisles į dešimt grupių pagal jų pradinę paskirtį, manau, yra pats teisingiausias. Žmogus pasirenka augintinį pagal tai, ką su juo norėtų veikti, ko tikisi iš būsimo šuns. Būtent į tai, o ne į šuns išvaizdą ar stereotipus, svarbu atkreipti dėmesį renkantis naująjį šeimos narį.

– Terviurenai – palyginti jauna šunų veislė ir jeigu ne aludaris, šunų mylėtojas ponas Corbeel‘is iš Terviureno kaimelio (laikomas terviurenų veislės pradininku), ko gero, neturėtume šios puikios šunų veislės. Jeigu nebūtų terviurenų, ką pasirinktumėt?

– Terviurenas nebuvo pirmasis mūsų belgų aviganis, apie tai papasakosiu truputį vėliau. Po mūsų namų stogu telpa dvi belgų aviganių veislės: griunendaliai ir terviurenai. Dažnai pajuokauju su vyru: kai sulauksime senatvės ir turėsime mažiau galimybių aktyviai leisti laiką su šunimis, pasirinksime mažesnį, bet vis tiek aviganį. Galbūt valų korgį pembruką. Simpatiją jaučiu ir čekoslovakų vilkšuniams, šelčiams, koliams, australų aviganiams, tačiau šiandien esu laiminga su belgų aviganiais.

– Ir vis dėlto, kodėl belgų aviganiai?

– Pažintis su belgų aviganiais prasidėjo nusprendus įsigyti belgų aviganių griunenedalių kalytę. Iš veislyno pas mus ji atkeliavo prieš aštuonerius metus. Pamilome šį šunų tipą, o įsibėgėjus sėkmingai parodų karjerai ir atradus mėgstamą sportą su šunimi, pro akis nepraslydo ir terviurenai. Tarptautinėje šunų parodoje stebint terviurenų ringą didžiulį ispūdį paliko vieno užsienio veislyno šunys. Supratau: štai ko aš noriu! Greitai užsimezgusi draugystė su terviurenų veisėja davė rezultatų – po penkių mėnesių mūsų namus pasiekė pirmasis terviurenas – kalytė Keitė.

– Vadinamosios tarnybinės šunų veislės asocijuojasi su tvirta, vyriška ranka. Galbūt šis įvaizdis klaidingas?

– Terviurenai, kaip ir kiti belgų aviganiai, yra darbinė šunų veislė. Dėl puikių darbinių savybių, noro dirbti su šeimininku ir neišsemiamos energijos jie populiarūs ir dažnai dalyvauja įvairiausiose kinologų veiklose, sporto varžybose. Jie imlūs, komandų mokosi greitai, juos nesunku dresuoti. Tačiau visa tai nereiškia, kad šios veislės šunims reikia griežtos, išskirtinės kontrolės. Sakyčiau, priešingai – kaip ir kitos šunų veislės, tai šunys, kurie su šeimininku dirba kaip komanda, o to pasiekti galima tik dirbant pozityviai, smagiai, sudominus šunį. Ir jokiu būdu ne per baimę ar „griežtą ranką“. Svarbu sukurti tvarų tarpusavio ryšį, pagrįstą pasitikėjimu vienas kitu. Žinoma, tai aktyvūs šunys, todėl jų energiją reikia nukreipti tinkama linkme, sakykime, užsiimti agility, kitomis veiklomis. Priešingu atveju savo energiją terviurenai išlies savaip, ne visada taip, kaip norisi šeimininkui. Auklėjant ir auginant terviureną nepaprastai svarbi atsakinga socializacija, bet čia taip pat kaip socializuojant ir kitų veislių šunis. Norint turėti socialų, draugišką bei drąsų šunį, svarbu jį tinkamai socializuoti. Tuo pačiu noriu paneigti įsitikinimą, kad terviurenai reikalauja nuolatinės kontrolės ir dresūros. Jie be galo protingi, todėl daug dalykų išmoksta iš kitų kartu gyvenančių šunų bei žmonių, lengvai prisitaiko prie šeimos ritmo ir mielai palaiko kompaniją ramiai žiūrint filmą. Jiems svarbiausia – žmogus ir laikas su juo.

– Apie terviurenų auklėjimą sako, kad mokyti juos reikia švelniai, bet ryžtingai. Kaip suderinti  nesuderinamus dalykus – švelnumą ir ryžtą?

– Terviurenai trykšta noru būti ir bendrauti su savo žmogumi, todėl lengvai pamėgsta bet kokią jiems siūlomą veiklą, tiek pasirodymą šunų parodoje, tiek sportą agility aikštelėje. Švelnus ir pozityvus auklėjimas visada laimi prieš muštrą. Švelnus ir ryžtingas auklėjimas yra puikus apibūdinimas, nes juk ir žmonių gyvenime kraštutinumai neduoda gerų rezultatų. Svarbiausia – balansas.

– Ir dar apie terviurenus sako, kad jie yra simetrijos ir harmonijos įsikūnijimas. Bet juk visi šunys yra simetriški, gracingi...  

– Kiekvienam sava šunų veislė arba savas augintinis yra pats gražiausias. Tačiau turime nepamiršti, kad šunų veislės atstovo išvaizda bei temperamentas yra aprašyti tos veislės standarte. O terviurenų veislė aprašoma kaip harmoningai proporcinga, derinanti eleganciją ir jėgą. Man terviurenai yra grožio, jėgos ir stiprybės įsikūnijimas. Tai elegancijos ir ištvermės vienybė. Terviurenai visuomet pasitempę, net bėgdami per purvynus demonstruoja savo graciją ir lengvą kaip pūkas judesį. Dėl lengvo kūno sudėjimo jie gali ilgai dirbti, o reikiamu momentu parodo maksimalias savo galimybes. Turbūt todėl jie tampa vis populiaresni.

– Jeigu terviurenai tampa vis populiaresni, tai reiškia, kad šunų parodose bei sporto varžybose jų vis daugiau. O jeigu daugiau – didesnė ir konkurencija. Kokie yra jūsų šunų pasiekimai?

– Šiuo metu laikome tris terviurenus ir griunendalį. Dvi kalytes esame išleidę į patikimus namus bendrasavininkystės pagrindu. Mūsų šunys yra Lietuvos jaunimo bei suaugusių čempionai, taip pat daugelio kitų šalių čempionai, tarptautiniai grožio čempionai. Džiugu, kai namuose bėgioja 2018 metų Europos nugalėtoja, Vokietijos, Beneliukso šalių nugalėtoja ir daugiametė Lietuvos britų aviganių savininkų klubo Top šuo. Šunų vikrumo varžybose startavome A0 trasoje ir savo kategorijoje laimėjome prizines vietas. Taip pat išbandėme šunų jėgos sporto varžybas – šuolius į tolį ir keletą kitų rungčių. Kartą per savaitę su augintiniais važiuojame į Audronės Naruševičės avių ūkį mokytis ganyti avių – mūsų šunys ruošiasi egzaminui, kuris vyks rugpjūčio pabaigoje. Konkurencijos nebijome, džiaugiamės, kad belgų aviganius žmonės vis labiau vertina ir myli.

Astos Marčiukaitienės asm. nuotr.