Pasaulinė gyvūnų globos diena: šuo Ačiū ir ačiū šuniui

Sutikę gatvėje Eimanto šunį praeiviai ima kuždėtis: koks šuo, tikras meškinas. O jo augintinis, pamatęs draugiškus žmones, tuoj veržiasi susipažinti. Eimantas prilaiko šunį ir vis kartoja: „Ačiū, Ačiū!“. Žmonės dar labiau nustemba ir sako prašom – jie mano, kad šeimininkas jiems dėkoja už gražius žodžius. Šis žodžių žaismas ačiū – prašom kartais užtrunka, kol galiausiai paaiškėja: šuns vardas yra Ačiū! Žvilgterėję į šuns kilmės dokumentus, sužinotume daugiau – jis yra Ačiū Duok labas. Su vilniečiu Eimantu Radvilavičiumi, artėjant spalio 4-ajai, Pasaulinei gyvūnų globos dienai, susitinkame pasikalbėti ne tik apie jo augintinį, 8 mėnesių Berno zenenhundą Ačiū, bet ir apie atsakomybę, į savo šeimą priėmus augintinį.

– Įstatymuose gyvūnų gerovės reikalavimai atsirado XIX amžiuje. Pirmiausiai – Didžiojoje Britanijoje, tačiau šie reikalavimai ne visur ir ne visada yra užtikrinami. Ką jums reiškia gyvūnų gerovė?

– Kai pagalvoju apie gyvūnų gerovę, pirmiausia matau tokį vaizdą: vizgindamas uodegą atbėga laimingas šuo. Pats žodis gerovė man asocijuojasi tik su teigiamom gyvūno emocijomis – taip ir turėtų jaustis šuo. Būti mylimas, ugdomas, tinkamai prižiūrimas, auginamas tinkamose sąlygose, socializuojamas. O jei kalbėtume apie augančius, jaunus šuniukus, svarbiau už viską turėtų būti bendravimas su žmogumi ir kitais gyvūnais, protą lavinantys užsiėmimai, žaidimai, kad gyvūnas jaustųsi ne tik fiziškai, bet ir emociškai laimingas.

– Jeigu žmogus myli gyvūnus ir gamtą, gal neverta jam aiškinti apie gerovės įstatymus. Pakanka mylėti visas gyvas būtybes ir viskas natūraliai susiklostys – ar pritariate tokiai nuomonei?

– Meilė – subjektyvus dalykas. Vieni myli, kiti galbūt – ne arba ne taip stipriai myli. Manau, kad pirmiausia reikia daugiau informuoti žmones, kaip tinkamai rūpintis augintiniais, kad svarbu gyvūnams užtikrinti visavertį gyvenimą, kad prieš įsigyjant naują šeimos narį žmonės suprastų ir žinotų, jog prisiima atsakomybę. Galbūt mano pavyzdys bus drastiškas, bet... visi puikiai žinome, kad negalima atimti kito žmogaus gyvybės – toks aiškus supratimas turėtų būti ir dėl gyvūnų.

– Kokių reakcijų sulaukiate, kai aplinkiniai išgirsta jus kreipiantis į šunį: Ačiū, ateik, Ačiū, greta! Kai nuolat į šunį kreipiatės Ačiū, ar belieka progų jam  iš tikrųjų padėkoti – pasakyti ačiū?

– Žmonės dažnai nesupranta, jog mes su šunimi bendraujame kreipdamiesi į jį jo vardu – Ačiū. Jiems atrodo, kad esu be galo mandagus vis dėkodamas šuniui. O jei rimtai, aš dėkoju savo šuniui kasdien ir ne po vieną kartą. Manau, kad jis atskiria, kada Ačiū reiškia padėką, o kada – kvietimą. Kad padėka būtų „svaresnė“, palepinam skanėstais, praleidžiam daugiau laiko su juo. Prieš šunų parodas aš net turiu su juo slaptą susitarimą: jei puikiai pasirodysi, galėsi net pasivartyti lovoje (šypsosi – Red.). Su Ačiū mes lankome dresūros ir pasirengimo parodoms užsiėmimus. Dėkoju jam, kai sekasi, abu kartu padėkojam trenerei Inesai.

– Kad Ačiū labai myli žmones, akivaizdu. O koks jis namuose, su saviškiais?

– Ačiū dar vaikas, jam tik 8 mėnesiai, todėl būna visko... Grįžę namo po darbų randame ir išdaigų. Tai vandens laistymo žarna „sutrumpėjo“, tai ne vietoje paliktos šlepetės „išsilakstė“ po kiemą. Jis juk šuniukas, mėgsta žaisti, tačiau moka ir susikaupti. Dresūros pamokose klauso, stengiasi. Jis labai meilus, mėgsta kompaniją. Kaip šešėlis visur iš paskos, nes jam rūpi, kas ką daro. Be jo neapsieina jokie kiemo darbai ar kava terasoje. Šunų parodos mums ir šuniui yra smagus laisvalaikis, naudinga socializacija šuniui. Ačiū mėgsta keliauti, susitikti su kitais šunimis, o mums smagu susitikti su bendraminčiais, išgirsti iš teisėjų patarimų, pagyrų ar kritikos, kad galėtume augti sveiki ir gražūs. Smagu laimėti – jau turime 10 geriausio Berno zenenhundų veislės mažylio įvertinimų, 4 prizines vietas gražiausių visų veislių mažylių konkursuose.

– Kodėl Berno zenenhundas, juk šunų veislių – šimtai?

– Mano žmona ir jos šeima prieš porą metų atsisveikino su Berno zenenhudu, ištikimiausiu, brangiausiu draugu. Laikui bėgant, tapo akivaizdu: neįmanoma be šuns! Nekilo abejonių ir dėl šuns veislės, nes pirmąjį Berno zenenhundą jie augino 11 metų. Turime didelę šeimyną, kurioje yra mažų vaikų – jiems Ačiū yra puikiausias draugas. Ir nors kartais netyčia ,,išguldo“ vaikus ant žemės, bet jiems nuo to tik linksmiau. Turime draugą visiems šeimos nariams, dideliems ir mažiems, juk šios veislės šunys yra šeimos šunys, protingi, ištikimi žmonių bendražygiai.

Baigiantis rugsėjui, artėjant spaliui – visą šventinę savaitę – Lietuvos kinologų draugija kviečia visus nuveikti ką nors prasmingo ir svarbaus gyvūnų labui. Apsilankykite LKD socialinėje paskyroje, tinklapiuose. LKD instagrame vyks respublikinis vaikų piešinių konkursas „Myliu savo augintinį; socialinėje paskyroje – gyvūnų globai neabejingų ir už šią sritį atsakingų žmonių vaizdo įrašai; startuos viktorina „Negali būti, bet yra!“. Gyvūnų gerovės temomis bus skelbiami vaizdo interviu, publikuojami straipsniai – kartu su jumis mes galime sukurti gyvūnus mylinčią šalį.