Trys čekoslovakų vilkšunės – Juki, Myo ir Pekla. Priglausti šunytė Levanda ir žirgas Saturnas, kelios avys ir ožkos. Toks yra Gustės Juknevičiūtės ūkis. Gyventi su didele „šeimyna“ Vilniuje ji negalėjo, todėl įsigijo sodybą Prienų rajone. Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, čekoslovakų vilkšunių veisėja, šaulė ir dar daug kas yra ši gyvūnų mylėtoja. 

„Nors čekoslovakų vilkšunius pasirinkau seniai, dar paauglystėje, tačiau man pačiai iki jų „užaugti“ prireikė kelerių metų“, – šypsosi Gustė, paklausta apie visiškai „nemadingos“, gana sudėtingos šunų veislės pasirinkimą. Ją pakerėjo nepriklausomas „čekų“ būdas ir tai, jog šie šunys nesistengia įtikti žmogui. Pakerėjo laukinė prigimtis ir... gintarinis žvilgsnis, nuo kurio per kūną perbėga šiurpuliukai.

Mergina jau išaugino tris „čekiukų“ vadas. Visi mažyliai sėkmingai rado savo jaukius namus, ji tuo garantuota, nes seka savo išvestų šuniukų gyvenimo istorijas: „Kadangi „čekiukams“ rasti namus nėra lengviausia užduotis, dar iki pasiimant šuniuką, su šeimininkais užmezgu artimą kontaktą. Susitikimų metu stengiuosi perprasti, ar žmones pasiruošę tokiai šunų veislei. Natūralu, jog ir po šuniuko pasiėmimo bendraujame, jie tampa mano veislyno vilkiškais „gaujos nariais“.

Gustė sako, jog visokių nutikimų pasitaikė, nes tokia ir yra ši nenuspėjama šunų veislė, taigi, nuotykių neišvengsi. Pabrėžia, jog čekoslovakų vilkšuniai yra labai empatiški, natūraliai saugo ir globoja savo žmogų, stebi aplinką ir aplinkinius, jaučia vidinę žmonių būseną. Jie sugeba emociškai palaikyti savo žmogų, kai šiam labiausiai to reikia. Čekoslovakų vilkšunių poelgiai yra neįprastai logiški, kai to net nesitiki, arba, atvirkščiai, neįtikėtinai smagūs, kuomet, likę vieni, nusprendžia „pasilinksminti“.

„Mano Juki labai myli žmones, o ypač vaikus. Aš ją drąsiai imu į stovyklas ir žygius, renginius ir projektus, – vieną iš nutikimų nori papasakoti čekoslovakų vilkšunių augintoja. – Kartą vaikštinėdamos sostinės Pilies gatve pamatėme akordeonu grojantį berniuką. Prie jo priėjęs pagyvenęs išgėręs vyriškis, galbūt „konkurentas“, nes tempėsi akordeoną, kažką piktai aiškino, skeryčiojosi. Pamaniau, gal jis berniuko tėtis, geriau nesikišiu. Bet kai įsižiūrėjau į vaiko kūno kalbą (baikščiai dairėsi, išsitraukė telefoną kažkam skambinti), supratau, jog vaikas yra sutrikęs, įsibaiminęs. Priėjau paklausti, ar viskas gerai. Ir vaikas staiga apsikabino Juki, o ši, įvertinusi situaciją, įsispraudė tarp jo ir įkaušusio vyriškio. Tas dar bandė kažką vapėti apie šunis, bet Juki tyliai suurzgė ir ėmė rimtai vaiką saugoti. Vyriškiui atsitraukus, Juki atsipalaidavo, lyžtelėjo vaiko ranką. Atsisveikinom. Patraukėm toliau, bet ta scena man vis sukasi tarsi filmas“.

Prakalbus apie kiną ir filmus, verta priminti, kad Gustės „čekai“ nekart filmavosi vaidybinėse juostose bei reklamose. Neseniai ji kartu su savo augintine žengė raudonuoju kilimu – dalyvavo trilerio „Duobė“ premjeroje.

„Duobė“ nebuvo pirmas mūsų projektas. Filmuose ir reklamose, kuriose matote „tikrus“ vilkus, dažniausia vaidina tikri „čekai“, – juokauja Gustė. –  Mano šunys prie operatorių ir kino kamerų pripratę. Kai kurie projektai jau įgyvendinti, kiti dar montuojami. Darbas filmavimuose labai priklauso nuo kūrėjų norų. Kai kurioms scenoms parenku šunis, kuriems tai įgyvendinti paprasta ir smagu. Tačiau pasitaiko scenų, ypač, jei vaidina daugiau šunų, dėl kurių filmavimo perspėju režisierius, jog bus šiek tiek „dokumentikos“ – ne visada galiu pažadėti, jog idėjas įgyvendinti pavyks“.

Gyvūnų mylėtoja prisipažįsta, jog dalyvaudama tokiuose projektuose patiria dvilypius jausmus. Viena vertus, labai džiaugiasi ir didžiuojasi, matydama ekranuose saviškius. Kita vertus, toms kelioms scenoms būna paskirta para ar dvi, prifilmuota daugybė medžiagos, iš kurios sumontuojamos kelios sekundės. Ir nors ji puikiai supranta šio darbo specifiką, širdies kampelyje lieka liūdesio, žinant, kiek daug pastangų įdėta ir kiek gerų kadrų liko neparodyta.

Gustei nesvetima gyvūnų globa, jai ypač rūpi žirgai. Pirmasis priglaustas arkliukas buvo sena kumelė Kaštonė, rami draugė, kuriai suteikė orią, laimingą senatvę. Kaštonės nebėra, jos vietą užėmė padūkęs jaunas žirgas Saturnas. Gustė vadina jį mokytoju, nes šis priverčia atgaivinti šiek tiek primirštas žirgininkystės žinias bei skatina užmegzti gilų ir subtilų tarpusavio ryšį. O su šunimis ji gyvena nuo pirmo išzysto šuniuko, kai dar buvo vaikas. Tiksliau, tėvų turėtos kalytės atsivesto šuniuko Bugio, kuris ją lydėjo 14 metų. Buvo ištikimas draugas tyrinėjant apylinkes ir gamtą, organizuojant festivalius, ir iki brandaus amžiaus, kuomet įsigijo nuosavą būstą. Bugis padėjo auginti mažus „čekiukus“, buvo švelni, bet griežta mažųjų auklė.

„Rimčiau į kinologiją panirau nuo 2011 metų, kai į mūsų namus atsikraustė Berno zenenhundų kalytė Runa. Pradėjau  dalyvauti seminaruose, zenenhundų mylėtojų klubo veikloje, parodose, – susidomėjimo veisliniais šunimis pradžią prisimena gyvūnų mylėtoja Gustė. – Pabaigusi mokslus įsidarbinau gyvūnų viešbutyje. Pradėjau užsiimti dresūra, gilinausi į šunų socializaciją, priežiūrą, kol galiausiai „čekai“ įklampino į kinologiją visiškai ir... galutinai!“.

G.Juknevičiūtės asmeninės, D.Rimaitytės ir Entuziastas media nuotr.