Balandžio 24-ąją Lietuvoje ir vėl bus švenčiama Šuns diena. Šventės iniciatorė, Lietuvos kinologų draugija, kasmet akcentuoja vis kitą šventės idėją. Šiemet – Šuo ir aš: gera gyventi kartu. Kada šuniui gera gyventi su savo žmogumi ir kada žmogui – su šunimi?

„Šuniui su žmogumi gera, kai jie nuolat kartu. Ir kai šuo jaučia: taip bus visada. O žmogui su savo šunimi gera, kai jie susistygavę ir supranta vienas kitą. Kai sudėliota hierarchija, namų tvarka, rutina, kai gyvenimo ritmas yra nusistovėjęs“, – sako daugiau kaip penkerius metus su savo augintine Aurora Norvegijos šiaurėje gyvenanti Ramona. Artėjant Šuns dienai, pokalbis apie mylimą šunį ir apskritai apie šunis su dailininke animatore, meno galerijos „Hamsungalleriet" bendrasavininke Ramona Bujute.

– Yra sakančių: jei gali neturėti šuns, tai neturėk! Tačiau žmonės vis tiek įsigyja šunų ir laiko juos dėl pačių įvairiausių priežasčių. O kam tau šuo?

– Šuo yra mano tiltas į gamtą. Mano žaibolaidis į primityviosios, tikrosios gamtos paslaptis, kurių nepatyręs nesuprasi ir netapsi jos didenybės gamtos dalimi. Aurorą ir mane sieja intuityvus ryšys, ji yra mano bei mūsų gaujos sargas. Taip, jos toks darbas – saugoti. Ir ji dirba durų skambučiu. Jai tai įgimta. Taip pat Aurora dirba šunimi: išveda mane pasivaikščioti ir leidžia gėrėtis jos judesiais bei elgesiu. Mes bendraujam, ji manęs klauso, pasitaiko ir nesusipratimų, bet tas mudviejų bendravimas yra be galo įdomus ir labai asmeniškas. Aš ją valdau, perprantu ir visiškai perskaitau jos kūno kalbą. Ji mane stebi, myli, manimi pasitiki ir stengiasi būti gera, kad man įtiktų, nes tuomet iš manęs gaus dovanų, skanėstų ir papildomo dėmesio bei paglostymų.

– Tokie žodžiai apie mylimą šunį skamba pakiliai, kai kam galbūt pasirodys labai patetiški. Bet nusileiskim ant žemės – papasakok ką nors konkretaus apie judviejų ryšį...

– Aurora kartais „dirba“ daiktų suradėja ir atnešėja. Kai uogauju ir grybauju (Nortlandas – gamtos gėrybių rojus), pasitaiko „pamesti“ dviratį. Tada siunčiu Aurorą ieškoti ir ši mane atveda į „parkavimo“ vietą. Buvau pametusi peilį bei grybų krepšį, kuriuos ji man suieškojo. Taip pat suranda, kur fermoje yra mano draugas Steinas: dirbtuvėj, kluone ar kitam name. Man nereikia šūkauti ir ieškoti pačiai. Kai Aurora buvo jaunesnė, dirbo asmenine trenere – aš mindavau dviratį, o ji bėgo šalia. Ji mane prižiūri maudantis. Kaukia, jeigu per toli nuplaukiu ir neapsikentusi šoka į vandenį, suka ratus, kol suimu ją už kupros ir ji mane išplukdo į krantą. Labai gera ją mylėti. Apie ją kalbėti. Jos pasiilgti. Man ji tobula, protinga, kantri, santūri, bet tuo pačiu jai būdingos ir labai ryškios emocijos.

– Baltoji šveicarų aviganė. Kodėl pasirinkai šią šunų veislę?

– Baltieji šveicarų aviganiai palyginti nauja, besiformuojanti šunų veislė, kilusi iš vokiečių aviganių ir išskirta į atskirą veislę tik dėl baltos kailio spalvos. Veislė dar vystosi, todėl labai svarbu atsakingai atrinkti poras veisimui. Aš labai gerbiu veisėjų darbą ir manau, kad veislinis šuo yra vertybė. Nes į tai yra sudėta begalės energijos, žinių, laiko ir lėšų, kad gimtų kuo sveikesni, standartą atitinkantys šunys. Aurora taip pat  dalyvavo parodose, ji yra Lietuvos jaunimo čempionė bei Lietuvos čempionė. Man asmeniškai parodos nepatiko, o Aurorai – taip, nes ji galėjo sutikti daug kitų šunų, su jais bendrauti. Galbūt esu per daug užkėlusi kartelę šunų ekspertizei, bet manau, jog parodose per daug dėmesio skiriama šuns išvaizdai, į antrą planą ar net toliau nustumiant elgseną, psichikos savybes.

– Veislinis ar mišrūnas? Ar tai svarbu?

– Šunys yra mūsų emocijų turtintojai. Augindami juos, praplečiame savo potyrius. Jie yra kitokie sutvėrimai nei žmonės, todėl mus papildo savo buvimu šalia. Taip, jie gali būti ir labai didelė materialinė vertybė, kaip aukštos kokybės, daug titulų turintis tam tikros veislės atstovas. Bet tuo pačiu metu tas brangus draugas yra sielos džiaugsmas, nes jam nesvarbus jo statusas. Priglaustinukas mišrūnas ir prabangus kokios nors veislės atstovas yra visiškai vienodi, jie mūsų gyvenimo kompanionai. Jie nemoka meluoti ir mus priima be kritikos bei teisimo. Mus girdi ir supranta lygiai vienodai, o tai padeda mums patiems labiau pažinti bei ugdyti save.

– Aurora – gana neįprastas vardas šuniui...

– Daugiau kaip penkerius metus gyvename Nortlande, Šiaurės Norvegijoje. Tobulo grožio ir turtingumo gamtos prieglobstyje. Čia gyvenimas teka gamtos ritmu. Kai prasideda poliarinės naktys, kraštas ištuštėja, o kai grįžta poliarinė diena ir saulė šviečia kiaurą parą, šalis priguža turistų ir nuotykių ieškotojų. Niekada nemaniau, kad Aurora, pirmoji baltųjų šveicarų aviganių kalytė, gimusi veislyne „Vejuonos šerkšnas“, darys „sysiu“ po tikrąja aurora borealis (Šiaurės pašvaistė, liet. k. – Red.). Jos vardas buvo pranašiškas...

– Kaip su savo augintine atsidūrei Norvegijoje?

– Mus su Aurora pasikvietė Norvegijos vikingas, puikus vyriškis, kuris ir po šiai dienai yra mano gyvenimo palydovas. Steinas, toks jo vardas, prieš tai turėjo medžioklinį airių seterį Maiką, bet mums nebeilgai teko gyventi kartu, šuo buvo labai senas. Seterio kapelis yra ant fjordo kranto su nuostabiu vaizdu. Aurora visiškai pavergė Steino širdį. Jis niekuomet netaupo jai komplimentų ir visiems giriasi, kad tokio gero šuns niekada neregėjo.

– Šiaurės Norvegijos šunys... kaip jie gyvena? Kas ten kitaip nei Lietuvoje?

– Kai persikėlėm į Nortlandą, sužavėjo vienas dalykas, dėl kurio mums pavydės veikiausiai visi šunininkai – čia nėra erkių! Jokių rūpesčių dėl baisių ligų rizikos – sutaupyti nervai ir pinigai. Tačiau čia veterinarijos klinika yra už 3 valandų kelio automobiliu, todėl turi būti labai atsargus su bet kokiomis rizikomis, susijusiomis su šuns sveikata. Deja, praėjusią vasarą, po smagios kelionės kalnais pastebėjau, kad kalė be nuotaikos, atsisakė ir maisto. Kitą rytą Steinas ir aš palikom savo darbus, susiskambinom su veterinarais ir įsiprašėm apžiūrai. Tyrimai parodė: išvešėjusi piometra, bet pasisekė, kad ji dar neužteršė vidaus organų. Gydytoja paaiškino: vilčių nedaug, kalytė sena, 11 metų, turi sąnarių bėdų, neaišku, kokie bus liekamieji reiškiniai, jeigu operuos. Operacija kainuos daug, nes reikės iškviesti chirurgą po darbo valandų. Galima važiuoti į kitą miestą, kur viskas kainuos mažiau, bet tai bus tik kitą dieną... Pasirinkom operaciją čia ir dabar. Kol atvyks chirurgė, kuri buvo labai nustebusi dėl mūsų apsisprendimo operuoti tokį seną šunį, nes Norvegijoje tai visiškai neracionalu, mes išėjome į miestą ir nupirkom Aurorai... naują guolį!
Operacija pavyko, dvi valandos chirurgo darbo veterinarijos gydykloje kainavo 26 000 norvegiškų kronų. Aurora gijo sunkiai, kaupėsi skysčiai, žaizda šlapiavo, ištino kojos. Bet viską įveikėm! Dariau kojų masažus, girdžiau nuskausminamuosius, viriau sultinį, galiausiai ištraukiau siūles ir negailestingai „varinėjau“ ją į kiemą, kad pajudėtų. Ji atsigavo visiškai – gyvena ir džiaugiasi. Žinoma, pamažu sensta ir kiek ilgai mes būsim kartu, bus gamtos, bet ne ligos reikalas.

– Įdomu buvo išgirsti apie racionalų norvegų požiūrį į šunis, bet taip pat smalsu, kokios ten yra šunų laikymo taisyklės ir ar jų laikomasi?

– Nortlande požiūris į šunis labai racionalus, taisyklės – griežtos. Jei šuo įkando žmogui, iškart užmigdomas. Net jei šunys susipešė ir liko sužeistų, bus užmigdytas tas, kuris liko sveikas. Be abejo, dėl incidento turi būti skundas policijai. Jei palaidas šuo gainios elnių bandą, bandos savininkas gali jį nušauti vietoje. Nuo balandžio pirmos iki rugpjūčio dvidešimtos dienos visi šunys turi būti pririšti prie pavadėlių, nes prasideda paukščių ir žvėrelių veisimasis. Nakties metu šunys neturi teisės loti net jei tai yra ferma, kad netrukdytų žmonėms miegoti. Todėl šunys nakvoja namuose, net jei dienas leidžia voljere. Veterinarų paslaugos brangios. Galima išsipirkti draudimą, bet kartais draudimas kainuoja brangiau, nei operacija, kaip ir atsitiko Auroros atveju. Šunų savininkai nesibičiuliauja vien dėl to, kad turi šunį. Kaip tik laikosi atokiau vieni nuo kitų. Mane tai nustebino, nes Vilniuje turėjom didelę miško draugų kompaniją. Čia šito labai trūksta. Aurora turi vienintelę, bet labai puikią draugę, briedžių medžiotoją Tuvą. Mėgsta su ja dūkti ir iš jos mokytis blogų dalykėlių, kaip antai, sumedžioti ir suėsti lauko pelę.

– O koks yra draugų ir kaimynų požiūris į tavo augintinę? Ar Aurora jaučiasi sava, mylima?

– Aurora turi savo gerbėjų klubą. Aš neturiu, o ji turi! Tai žmonės, kurie ją palaiko pas save, kol mes būnam išvykę. Su džiaugsmu ir nemokamai. Taip pat ji yra mūsų meno galerijos gyvasis talismanas. Nė viena fotosesija be jos nepraeina. Ji čia sava ir mylima.

Ramonos Bujutės nuotr.