100 vaikų, 100 klausimų ir Alexa

„Būna dienų lyg tyčia, kai keliesi 6 ryto, o namo grįžti jau sutemus, – šypsosi šunų mylėtoja, Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, skautė Gabija Vyšniauskaitė. –  Bet grįžau iš susitikimo su jaunaisiais skautais su tokiu dėkingumu visiems, kas susiję, kad kartočiau vėl ir vėl“.

Kai prieš keletą mėnesių į LKD Mokymo centrą kreipėsi skautų vadovai, prašydami Asvejos regioniniame parke Lietuvos skautų sąjungos Vilniaus Pilies tunto stovykloje „Budėk 2020" pravesti edukacinį užsiėmimą apie saugų bendravimą su šunimi, labiausiai šiai misijai tiko Gabija. Aktyvi šunų parodų dalyvė,  hendlerė, dresuotoja.

Ji apsidžiaugė, kad ją, kaip skautę ir LKD dresuotoją, kviečia papasakoti vaikams apie tai, ką veikiame dresūroje ir parodose, bei kodėl tėvai nenori pirkti šuniuko.

Gabija pasidalijo savo įspūdžaiis iš skautų stovyklos: „Pakalbėti man patinka. Problema tebuvo viena - mano šuo laimingai atostogauja pas tėvus. O atvažiuoti į stovyklą be šuns... na, nusivylimas visiems garantuotas. Bet juk atvykti į stovyklą visada yra ypatinga – aktyviai skautavau apie 10 metų ir ryšėti skautų kaklaraištį, nors ir retomis progomis, man yra garbė. Ir šiaip nežinau, kaip žmonės užauga nebuvę skautais O šį kartą sakiau, kad smagu „atvažiuoti ir nieko neveikti" - neįrenginėti pastovyklių, negaminti valgyti ir nekirsti medžių Bet kaip jau atvykus man protingai pasakė: negali būti, kad taip paprastai čia atvykai ir nieko neveiki. Taip nebūna. Ir tikrai... taip nebūna!

Todėl noriu padėkoti visiems - tik pažiūrėkite, kiek žmonių prisidėjo prie to, kad viena dresuotoja ir vienas šuo nuvyktų į stovyklą, pakalbėtų su kone 100 vaikų ir laimingai grįžtų į savo darbą: ačiū Alexai ir jos šeimininkams, išleidusiems ją į netikėtą nuotykį.  

Iš visų į dresūrą atvedamų šunų paprašiau paskolinti būtent Sibiro haskių kalytę Alexą (Northerna Ash Gray), nes žinojau, kad toks susitikimas bus naudingas ne tik stovyklaujantiems vaikams, bet ir pačiai Alexai. Ji dar labai jauna, kontakto su vaikais turi nedaug, todėl norėjosi šuniui parodyti situaciją, kokios dresūros aikštelėje nesukurčiau.

Taip pat nenorėjau vežtis šuns, kuris tarp žmonių būtų neramus arba pernelyg aktyviai norėtų bendrauti – buvo svarbu stovyklautojų saugumas ir tai, kad išlaikytume atstumą tarp šuns ir paskaitą klausančių vaikų – tai būtų sunkiau padaryti su labai aktyviai bendrauti norinčiu šunimi. Kadangi jau ne vienoje parodoje ir treniruotėje mačiau Alexos reakcijas į įvairius dirgiklius, drąsiai jaučiausi veždamasi būtent ją, nes šis šuo net ir sudėtingomis sąlygomis nerodo jokios agresijos, užtat savo kūno kalba labai aiškiai parodo, jeigu jai reikia daugiau erdvės ar pertraukos. Susitikimo tikslas nebuvo leisti vaikams paprasčiausiai tik glostyti šunį. Anaiptol! Važiavau pasikalbėti, atsakyti į vaikams rūpimus klausimus, papasakoti apie dresuotojo darbą bei skirtingas veiklas, kuriomis galime užsiimti su šunimi.

Dauguma žmonių, išgirdę, kad laukia susitikimas su dresuotoju, mano, kad šis būtinai atvyks su vokiečių ar belgų aviganiu. O aš kaip tik norėjau  parodyti kitokią šunų veislę, kuriai daug kas lipina „nedresuojamos" etiketę. O kur dar faktas, kad ne visi haskiai mėlynomis akimis?!

Kadangi edukacija nėra vien tik triukų ar komandų rodymas, bet ir šuns poreikių, kūno kalbos aptarimas, haskis buvo puikiausias pasirinkimas - stačios ausys bei ilgas snukutis leidžia lengviau „skaityti" kūno kalbą, o minkštas, storas kailis iš karto sukelia diskusijas apie skirtingus šunų kailių tipus, jų priežiūrą. Taip pat tai buvo puikus pavyzdys, kad bute laimingai gali gyventi ne tik mažos veislės šuniukas, bet ir aktyvus, sportui tinkamas šuo. Alexos atveju, netgi ne vienas toks šuo!

Buvo džiugu matyti, kaip vaikai iš karto pritaikė jiems perteiktas žinias - vienas kitą pataisydavo, jeigu netinkamai prieidavo prie šuns, o išvažiuojant iš stovyklos netgi vienas kitą sulaikė: Jau nebeikim glostyti, Alexa turbūt pavargo.

100 vaikų ir 100 jų klausimų – buvo puiku!“.

Ievos Talačkaitės nuotr.