Jei paklaustumėte lygiaplaukių retriverių augintojų apie jų šunis, jie choru kartotų: mūsų šunys visada linksmi ir laimingi, jie savo šypsena priverčia nusišypsoti visus. O bendrojo pobūdžio informacijoje rasite tokius apibūdinimus kaip meilus, draugiškas, sutaria su visais žmonėmis ir kitais gyvūnais, vikrus, guvus, judrus, norintis įtikti savo šeimininkui šuo. Tai koks gi yra iš tikrųjų šis nuolat viksinčios uodegos savininkas?

Truputis istorijos, padėsiančios suprasti, kodėl jie tokie

Lygiaplaukiai retriveriai kilę iš Anglijos ir veislės kūrimo pradžioje aprašomi kaip banguotų plaukų (wavy-coated) medžiokliniai šunys. Įkūrus Anglijos kinologų klubą, 1864 m. retriveriai įtraukti į veislių registrą kaip viena šunų grupė bendru „wavy-coated reriever” pavadinimu. 1882 m. „wavy-coated” retriveriai išskirti kaip atskira veislė, o praėjus dar aštuoneriems metams, aprašytas jų standartas.

Nuo tada ir vadinami lygiaplaukiais retriveriais (flat-coated retriever).Anglijoje nuo seno labai populiarios paukščių medžioklės, tad nenuostabu, kad daugelio medžioklinių veislių kūrime ir tobulinime dalyvavo patys medžiotojai bei vadinamieji jėgeriai (anglų k. gamekeeper). Jiems reikėjo ištvermingų, greitų, mėgstančių vandenį, turinčių gerą uoslę ir labai švelnų sąkandį šunų, kurie galėtų dirbi po šūvio – greitai surasti ir atnešti sumedžiotą paukštį, nepažeidžiant šio „prekinės išvaizdos“.

Ar lygiaplaukių retriverių protėvių sąraše yra St.John’s vandens šunys, ginčijamasi iki šiol, bet štai seteriai tikrai užpildė nemažą dalį lygiaplaukių genetikos, šitaip bandyta pagerinti jų uoslę. Dabar šių šunų uoslė, žinoma, yra puiki, bet  niekur nedingo ir kai kurie seterių būdo bruožai. Todėl, norėdami labiau pažinti lygiaplaukius, pasidomėkite ir seteriais.

Ištvermei padidinti lygiaplaukiams buvo įlieta ir niūfaundlendų kraujo, štai kodėl jie taip mėgsta vandenį. Vikrumas, judrumas turbūt buvo paveldėtas iš vandens spanielių, o savo šeimininko „ganymo” instinktą greičiausiai gavo iš aviganių, „collie” tipo šunų, kurių, kaip prieskonio, buvo įlieta mokymosi gabumams sustiprinti. Tačiau gerai, kad aviganių pomėgis žnaibytis nebūdingas lygiaplaukiams, todėl mes galime džiaugtis be galo meiliais ir švelniais šunimis.Veislės standartą kūrę medžiotojai tuo metu laikė tik juodos ir rudos spalvos šunis, todėl standarte įrašytos tik šios dvi spalvos. Tiesa, ruda spalva įvardijama kaip kepeninė. Ir dabar vadose kartais gimsta gelsvos spalvos šuniukų, kurie yra brokuojami ir toliau neveisiami. Lygiaplaukių retriverių žinovai tarsi susiskirstę į dvi stovyklas – vieni norėtų atnaujinti veislės standartą, leidžiantį gelsvą kailio spalvą, kiti sako, jog geltona spalva yra paveldėta iš auksaspalvių retriverių.

Mat jei iki 1918 m. lygiaplaukiai buvo neginčijami populiarumo lyderiai, vėliau juos išstūmė Labradoro retriveriai, o nuo 1920-ųjų už juos populiaresni tapo ir auksaspalviai retriveriai. Po Antrojo pasaulinio karo lygiaplaukių retriverių veislė atsidūrė ties išlikimo riba, juos gelbėjant, galbūt, įlieta auksaspalvių retriverių kraujo. Štai kodėl lygiaplaukių retriverių vadose kartais pasitaiko visų trijų spalvų šuniukų.

Taigi, jei įsigysite geltoną lygiaplaukį retriverį, nesibaiminkite, jog buvot apgauti, tačiau žinokite, kad… šunų parodose nebūsite laukiami. Lietuvoje lygiaplaukiai retriveriai pasirodė vos prieš 15 metų, tačiau šios veislės šunys tampa vis labiau žinomi ir mylimi. Šiuo metu įregistruota daugiau nei pusantro šimto lygiaplaukių retriverių.

Lygiaplaukis – kontrastų šuo

Lygiaplaukiai niekada nenustoja stebinti – kaip visiškai priešingos būdo savybės gali derėti viename šunyje?

Energingas ir nenuilstantis lauke, namuose tampa ramus, elegantiškas; lauke siautęs ir, rodos, visai nepavargęs, ramiai atsigula prie jūsų lovos, o gal ir lovoje, jei tik jam bus leista. Jis gali entuziastingai vartytis ir siausti su mažais vaikais, bet tuo pačiu mielai ir susikaupęs mokytis naujų dalykų su vyresniaisiais.

Aristokratiškumas jame dera su žaismingumu, draugiškumas visam pasauliui su ištikimybe savo šeimininkui, nuoširdus noras mokytis su sprendimais kažką padaryti savaip, energija su gebėjimu nuraminti ir slaugyti ligonį, padūkimas – su jautrumu ir švelnumu, kai jis bendrauja, tarkim, su kūdikiais, paklusnumas ir noras įsiteikti su ryžtu ir užsispyrimu, siekiant savų tikslų, kai reikia nugvelbti kokį skanėstą ar nubėgti išsimaudyti ežere.

Šuo, „nusipirkęs” visą šeimą

Džiugus, energingas šuo netrunka užkariauti visų šeimos narių širdis. Žinoma, teks susitaikyti, kad lygiaplaukiai retriveriai yra ilgokai (tiek fiziškai, tiek protiškai) bręstanti šunų veislė. Kol taps tobulu kompanionu, praeis šiek tiek laiko. Bet jeigu tą laiką išnaudosite tarpusavio ryšiui sukurti, mokytis, netruksit pastebėti, kad įsivėlėte į tokias veiklas, apie kurias net negirdėjote.

Augindami šį draugišką šunį susipažinsite su naujais žmonėmis, patirsite daug dalykų, o jūsų augintinio entuziazmas išbandyti kažką naujo neleis sustoti vietoje. Lygiaplaukiai retriveriai visą gyvenimą išlieka vaikiški, jie moka džiaugtis čia ir dabar ir be galo mėgsta žaisti. Azartiškai žaidžia ir jauni, ir senyvi lygiaplaukiai retriveriai. Todėl nenuostabu, kad jie tampa geriausiais vaikų žaidimų draugais, o tėvams, be abejo, tenka stebėtojo vaidmuo, kad įsisiautę draugužiai nesusižalotų ir nenurautų… namų stogo.

Lygiaplaukis retriveris – tai Piteris Penas, gyvenantis vaikystės džiaugsmais ir tuo mielai besidalijantis su aplinkiniais. Jis „deklamuoja“ odę gyvenimui nuolat vizgindamas uodegą, todėl be vargo užkrečia gera nuotaika visus. Jis grąžina norą gyventi vyresniems žmonėms, ištraukia iš giliausių depresijų, išjudina iš sąstingio. Randa būdų, kaip prajuokinti paniurėlius – įspraudžia į ranką mylimą žaislą, atneša lovos apklotą, nutveria pakeliui šlepetę – na, gal kas nors iš pasiūlytų daiktų jus pradžiugins? Žinoma, garbaus amžiaus žmogaus šeimoje turėtų būti kažkas, kas pasirūpintų lygiaplaukio pasibėgiojimais lauke.

Šie šunys taip prisirišę prie savo šeimininkų, kad nuolat juos seka ir nori būti tik su jais, todėl pasivaikščiojimai miške tampa lengvi, be įtampos. Jums nereikia ganyti savo augintinio ir nuolat linksniuoti jo vardo – šuo nuolat šalia. Kamuoliukas – geriausias lygiaplaukio žaislas. Kartais jie net vadinami pakvaišusiais dėl kamuoliuko. Trepsės, suksis aplink jus, reikalaus mesti tol, kol pasiduosite, o jei bandysit ignoruoti – išsikrapštys tą aukso vertės žaisliuką iš jūsų kišenės. Lygiaplaukiai retriveriai draugiški ne tik su šeimos nariais, bet ir su svetimais žmonėmis. Net pirmą kartą sutikto žmogaus siūlymui pažaisti neatsispirs, bet visada jo akyse perskaitysite: aš turiu mylimą šeimininką! Todėl šaltą žiemos rytą būkite pasiruošę eiti į lauką kartu su savo šunimi, nes, išleistas vienas į lauką atlikti gamtinių reikalų, jis graudžiai lauks prie durų, kol jūs išgersite kavos puodelį.

Kopsite į kalnus, plauksite baidarėmis, trauksite į žvejybą – lygiaplaukis retriveris „pasirašys“ viskam! Ir dar, lygiaplaukis retriveris, kol šeimininko nėra namie, puikiai gali leisti dieną voljere. Tačiau jeigu grįžę namo tuoj pat neįsileisite jo pas save, „užtaisys“ gyvo garso koncertą. Bet ar verta lygiaplaukiui statyti voljerą – tai labiau retorinis, nei praktinis klausimas.

Ką veikti su lygiaplaukiu retriveriu?

Išveisti medžioklei, bėgant laikui, lygiaplaukiai neišbarstė savo įgimtų savybių, todėl ir šiais laikais jie nepamainomi paukščių medžioklėje. Drąsus, ryžtingas, stiprus šuo gali dirbti visa dieną, puikiai  „aportuoti“ tiek iš miško, lauko, tiek ir iš vandens. Tačiau Lietuva – ne Anglija, ir teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tokioms medžioklėms suskaičiuoti tikrai užtektų rankų pirštų. O aistra visą laiką ką nors nešti įsikandus lygiaplaukiams juk neišgaravo. Juokais net galima „paprašyti“ sunešti rietuvę malkų po stogu. Ir jis mielai tai padarys. Bet ką daryti tiems, kas gyvena miestuose, butuose?

Išeitis – šunų darbinių savybių bandymai.

Visame pasaulyje tarp retriverių mylėtojų populiarus sportas su aportais (working test for retrievers) jau beldžiasi ir pas mus. Tai puikus užsiėmimas, kuriame dera noras „aportuoti“, greitis, mokėjimas ramiai laukti, paklusnumas, komandinis darbas. Šie testai pritaikyti būtent retriveriams, galimybę pasirodyti turi ir lygiaplaukių retriverių vedliai.

Su lygiaplaukiais retriveriais galite užsiimti šunų vikrumo  sportu (agility). Jiems tikrai užtenka vikrumo ir greičio įveikti kliūtis. Tiesa, tiek „working“ teste, tiek agility koją pakišti gali tai, kad lygiaplaukiui kartais atrodo, jog jis geriau už jus žino, kur reikia paieškoti aporto, ar kaip prabėgti trasą. Ką gi! Užtat jis tai padarys taip elegantiškai, kad ir supykti negalėsite.

Obedience – čia lygiaplaukiai taip pat demonstruoja puikius rezultatus. Canicros’as, lėkščiasvydis, šokiai su šunimis, mantrailing’as – visa tai ir dar daugiau su lygiaplaukiu galite pradėti mokytis bet kada ir daryti tai visą jo gyvenimą. Noro mokytis skatinimas ir palaikymas suteiks lygiaplaukiui daug džiaugsmo, aistros, stiprins jį fiziškai ir protiškai.

Lygiaplaukiai retriveriai taip pat puikiai vertinami ir kaip terapiniai šunys. Jie dirba aklųjų vedliais ir narkotikų paieškoje, gelbsti iš vandens, ieško žmonių po sniego lavinomis, teikia pagalbą neįgaliesiems, gali būti mokomi perspėti sergančiuosius diabetu apie priepuolius. Tai labai įvairiapusiški, universalūs šunys.

Trumpai apie mokslus ir priežiūrą

Kaip visi šunys, lygiaplaukiai negimsta profesoriais, todėl teks skirti laiko mokslams. O mokosi jie noriai ir greitai, tik užsiėmimai turėtų būti trumpi, mat jiems greitai pabosta kartoti tą patį per tą patį. Lygiaplaukiui motyvacija, atlygis gali būti tas pats kamuoliukas ar skanėstas (apetitu nesiskundžia). Patartina kaitalioti protinį krūvį su fiziniu, sugalvoti daug uostinėjimo žaidimų, užduočių, susijusių su uosle. Padirbėjęs šuo galės visą dieną ramiai laukti jūsų sugrįžtančių iš darbo. Tuo tarpu tik fiziškai palakstęs šuo, likęs vienas gali pats susigalvoti veiklos ir, greičiausiai, jos rezultatais jūs taip nesidžiaugsit, kaip tų šunybių autorius.

Mokant lygiaplaukį, svarbiausia išlikti nuosekliam, nes šie šunys linkę užduotis atlikti savaip. Jeigu nusileisit – jus mikliai apvynios aplink pirštą, ir ilgam. Lygiaplaukių retriverių kailiui nereikia daug priežiūros. Užtenka retkarčiais perbraukti šepečiu ir bent porą kartų per metus nuvesti į šunų kirpyklą.

Šeriasi vidutiniškai, porą kartų per metus, tačiau lengvas kailis susimeta į gniutulėlius ir susikaupia kambario kampuose – namuose palaikyti tvarką nėra sudėtinga. Su šampūnu dažnai maudyti nereikia, bet po pasivaikščiojimo lietuje teks nuskalauti smėlį nuo papilvės ir kojų.

Kada lygiaplaukis ne jums

Jeigu nemėgstate aktyvių pasivaikščiojimų lauke, neturite ūpo mėtyti kamuoliuką, esate tylenis ir žavitės ramiai tipenančiu šunimi – lygiaplaukis ne jums. Nesidžiaugiate gyvenimu, jums viskas įgriso ir tenorite vakarais, atsiribojęs nuo pasaulio, pasmaksoti vienumoje – lygiaplaukis ne jums. Jeigu erzina nesibaigiantis vyksmas, nepatinka, kad šlapia nosis baksnoja į šoną ir kviečia žaisti, nenorite vaikytis makaliaus su nugvelbta pagalvėle ar šlepete dantyse – lygiaplaukis ne jums. Jeigu dirbate ilgiau nei 9 valandas per dieną ir jūsų šuo pasmerktas vienatvei namuose – lygiaplaukis ne jums.

Šie šunys – tikri bučiuokliai, ir gyvendami su lygiaplaukiu tikrai neišvengsite lyžtelėjimų. Jeigu jums svetima mintis būti „išpraustam” – lygiaplaukis ne jums.

Linkėjimai

Tačiau jeigu nusprendėte tapti lygiaplaukio retriverio šeimininku, sukelkite visus žemai stovinčius daiktus aukščiau, kad linksmoji uodegytė nenušluotų jūsų brangenybių žemėn, ir pasiruoškite: jūsų gyvenime nuo šiol netrūks nuotykių. Sėkmės, ir pabučiuokite tą šlapią nosį nuo manęs!

Parengė Milda Žigilėjienė

M.Žigilėjienės nuotr.

Lygiaplaukių retriverių veislės standartas, patvirtintas FCI.

Pokalbis apie lygiaplaukius retriverius.