Veisėjas turi stipriai mylėti pasirinktą šunų veislę

Kalbėdamas apie kolių veislės šunis, nejučia įsivaizduoji sodybą ir laimingą šeimą. Ir nieko keista, juk koliai dažnai vadinami šeimos šunimis. O jeigu skaitėte Eric Knight knygą arba matėte vaidybinį filmą ,,Lesė grįžta‘‘, tikrai sutiksite, kad kolis – tai meilė, šeimos ryšiai ir gimtieji namai...

Kauno rajone gyvenanti Marina Reingardienė taip pat pritaria šioms mintims ir džiaugiasi, kad svajonę turėti šunį bemaž prieš tris dešimtmečius išpildė jos vyras Gediminas. Pamatė skelbimą laikraštyje ir pakvietė ją į kolių veislyną. Iš ten jiedu grįžo su kolių kalyte Jiffi iš Ramunių pievos. Jiffi pragyveno 11 metų, iki šiol Marina ją vadina asmenybe – protinga, drąsia, švelnia vaikų aukle, ištikima namų sergėtoja.

„Ji buvo užkietėjusi plaukikė. Su vyru perplaukdavo Nerį pirmyn ir atgal,– prisimena tris kolių vadas išveisusi Marina Reingardienė. – Ji atidžiai ganė mūsų žąsiukus ir ančiukus. Nebijodami pasiklysti, su ja eidavom grybauti, uogauti“.  

Netekus Jiffi, Reingardų namuose iki gilios senatvės gyveno rotveilerių kalytė, tačiau Marina vis negalėjo pamiršti kolių. Ir kai vienoje šunų parodų susipažino su Lietuvos kolių „mama“, šviesios atminties Nijole Zieniene, iš jos nusipirko kalytę Sunny Day Ištikimybė, trumpiau, Ledi. Aportų, skriejančių lėkščių, kamuoliukų fanė Ledi „atvedė“ Reingardų šeimą į šunų parodas. O dabar jų namuose sukiojasi trys koliai: 10 metų sulaukusi Ledi ir du jos vaikai – Anika ir Vajus. Jis yra 2018 m. Europos jaunimo nugalėtojas, Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos jaunimo čempionas, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltijos šalių čempionas. Čempionų ir tarptautinių čempionų titulais gali pasigirti ir kiti jų išveisti koliai.

Būtent Vajaus laimėjimas – jis tapo 2019 m. Lietuvos britų aviganių savininkų klubo TOP šunimi – paskatino daugiau sužinoti apie kolius ir pasikalbėti su Marina Reingardiene. Pridursime, kad „TOP šuns“ vardą specializuotas šunų mylėtojų klubas suteikia šuniui, per metus parodose laimėjusiam daugiausiai titulų.

– Vajus tapo gražiausiu Lietuvos britų aviganių savininkų klubo šunimi – papasakokite apie jį.

– Apie Vajų galėčiau pasakoti ir pasakoti... Jis inteligentas. Elegantiškas, jautrus, linksmas, labai meilus ir mėgėjas bučiuotis. Puikios psichikos, išdykęs ir, nors yra trejų metų, tebėra „vaikas“. Jis be galo mėgsta dirbti. Jaučia ir žino, kada aš pradedu ruoštis į treniruotes ir sekioja iš paskos. Vajus yra ilgų pasivaikščiojimų mėgėjas. Kai gimė antroji mūsų koliukų vada, neplanavau pasilikti mažylio, tačiau Vajus nuo mažens buvo išskirtinis. Žmonės jį jau buvo išsirinkę. Rezervavo, o aš niekaip negalėjau pasiryžti. Paskambinau ir gražiai atsiprašiau tų žmonių, prisipažinau, kad negaliu išsiskirti su Vajumi. Iki šiol esu dėkinga, kad jie mane suprato.

– „Lesė grįžta“... šis filmas ir kilęs ažiotažas kažkada padarė meškos paslaugą kolių veislei, tačiau šiandien šie šunys nėra „madingi“. Kodėl?

– Tai labai sena šunų veislė. Manoma, kad jie lydėjo romėnų užkariautojus. Nuo šešiolikto amžiaus koliai ganė Škotijoje juodagalves avis (angl. colleys). Kai 1860 metais karalienė Viktorija susižavėjo koliais ir parsivežė iš Škotijos į Vindzoro pilį, dar daugiau žmonių ėmė žavėtis jais. Beje, filme „Lesė grįžta“ vaidino ir būsimoji kino legenda, tuomet tik vienuolikos metų mergaitė – Elizabeth Taylor, o Lesę vaidino visai ne kalytė, bet patinas... Manau, jog bet koks ažiotažas šunų veislėms yra nenaudingas, nes atsiranda nebūdingų veislei bruožų, tokių kaip baikštumas, perdėtas jautrumas, kailio kokybė, sudėjimas ir kitų.

– O gal žmonės pritingi ir nenori skirti daug laiko puošnaus kailio priežiūrai?

– Galbūt menkai pažįstantiems šią veislę atrodo: šuo ilgaplaukis – šukų ir šepečio jau nebepaleisiu iš rankų. Aš šukuoju savo kolius kartą per savaitę, iškarpau ilgus plaukus iš tarpupirščių, padailinu aplink pėdutes ir ausytes. Meluosiu sakydama, kad namuose ant grindų ar fotelių nėra šunų plaukų. Yra, bet jie lengvai surenkami. Metams bėgant plaukai ant grindų manęs nebeerzina. Dažniau šukuoju, kai šunys šeriasi, tada labai naudinga ir išmaudyti, „išfenuoti“. Visa atšokusi nuo šaknų pavilnė gerai išsišukuoja. Kolių nereikia dažnai maudyti. Jeigu kailis taisyklingos struktūros, nuo jo tarsi nubyra visas purvas. Pagrindiniai plaukai turi būti kieti, šiurkštūs (angl. Rough Collie). Šuns kailio kokybę lemia racionas, fizinis krūvis, auginimo sąlygos. Svarbu, kur gyvena – namuose ar lauke voljere. Aišku, ir pati genetika turi įtakos kailio ilgiui, pavilnės tankumui ir kitkam. Kai rinkausi šią veislę, negalvojau apie kailio priežiūrą kaip apie vargą. Man patinka šukuoti, nes tai dar viena galimybė pabendrauti su savo augintiniais.

– Galbūt kažką gąsdina nepriklausomas aviganių būdas?

– Su šunimis reikia bendrauti, „iškrauti“ juos fiziškai, duoti darbo protui. Kai turiu laisvesnę dieną, vaikštau su koliais po kelias valandas. Išvažiuoju geram pusdieniui į Panemunės parką arba prie marių šalia Pažaislio vienuolyno. Ne šiaip vaikštinėju, o žaidžiu su kamuoliuku, kartojame bendrojo paklusnumo pratimus ir net fitneso elementus (apsisukti, eiti atgal, šonu, lipti laipteliais užpakalinėmis kojomis). Tarp mūsų atsiranda bendra kalba, tarpusavio ryšys ir nebelieka jokių „aviganiškų sindromų“. Taip pat treniruojamės Crazy Foxes mokykloje, lankome dresūros užsiėmimus dresūros mokykloje „Reksas“. Čia mes mokomės kartu.

– Peršasi mintis, kad Vajus ne šiaip sau tapo TOP šunimi ir kad tokios pergalės nenukrenta iš dangaus. Gyvenimas kažkada jus suvedė su stipriausiomis Lietuvoje kolių specialistėmis – Nijole Zieniene ir Natalija Skalin. Ar galima sakyti, kad jų žinios ir patirtis padėjo tapti kai kuo daugiau, nei šiaip šunų veisėja?

– Svarbiausia, ko jos mane išmokė – atsakomybės. Išmokė ir tebemoko gilintis į veislės subtilybes, dar labiau pažinti mylimą šunų veislę, jos tipą, judesius, anatomiją, trūkumus – viską, kas telpa žodyje kolis. Išmokė ir kito svarbaus dalyko – atsakingai rinktis būsimus šuniukų šeimininkus. Man neužtenka telefono skambučio, kad nori pirkti šuniuką. Visada pasikviečiu pas mus pokalbiui į svečius, kad pamatytų, kokiomis sąlygomis gyvena mūsų šunys ir kaip yra auginami mažyliai. Ne visiems atvykusiems pažadame parduoti šuniuką. Pasitaiko, iškart jauti: bus nuostabūs šeimininkai, mažylis augs mylimas ir tinkamai prižiūrėtas. Visada paruošiu į naujus namus auginimo ir priežiūros rekomendacijas, bendraujame telefonu, susitinkame. Yra tokių šeimų, su kuriomis bendraujame, draugaujame šeimomis, važiuojame į susitikimus, pasidarome puikią šventę drauge su koliais. Lankiausi beveik visuose Natalijos Skalin seminaruose. Ji puiki pašnekovė, nepaprastai aistringa kolių mylėtoja, geranoriškai dalijanti savo patirtį ir žinias. Jos seminarai dažnai tampa debatais, kuriuose prarandi laiko pojūtį. Ji visada pabrėžia, kad koliai yra šeimos šunys ir todėl turi dalyvauti šeimos gyvenime, būti šeimoje, o ne tupėti voljere ir stebėti jūsų gyvenimą pro voljero virbus. 

– Atsakingas šunų veisėjas... Ko reikia, kad tokiu taptum?

– Reikia mokytis! Nagrinėti veisiamų šunų kilmės dokumentus (pedigree), domėtis šunų tėvais ir protėviais, kraujais, tipais. Nes, kaip sakė NataIija Skalin, nežinodamas praeities, nesukursi ateities. Veisėjas turi stipriai mylėti pasirinktą šunų veislę, žinoti jos praeitį, istoriją, planuoti ateitį, pastebėti ir sąžiningai pripažinti savo klaidas bei iš jų mokytis.