Nors logika sufleruoja nepirkti naujojo šeimos nario iš bet ko ir elgtis atsakingai, noras kuo greičiau turėti mažąjį augintinį būna už viską stipresnis. Kartais nugali gailestis, nes mažas padarėlis žiūri tokiu graudžiu žvilgsniu ir yra toks mielas...

Kodėl žmonės perka „daugyklų“ šuniukus?

Mažiau patirties kinologijoje turinčiam būsimajam šuns šeimininkui dažnai sunku atskirti atsakingą veisėją nuo šuniukus neatsakingai parduodančio „daugintojo“. Abiejų tikslai lyg ir panašūs – šuniukams rasti naujus namus. Ir vis dėlto esminis skirtumas yra jų požiūryje bei to išprovokuotuose tolimesniuose veiksmuose – veisėjas gyvena DĖL ŠUNŲ, „daugintojas“ – IŠ ŠUNŲ.

Pirmasis skirs kuo daugiau dėmesio šuniukų auginimui ir socializavimui, tuo tarpu antrasis „pamirš“ pasirūpinti net privalomais skiepais.

Daugybė naujų šeimininkų, pirkdami šuniuką, augusį be žmogaus dėmesio, jaučiasi atlikę gerą darbą ar netgi išgelbėję būsimą keturkojį draugą. 
Viena vertus, pirkėjas yra teisus – šiuo metu lovoje miegantis Reksas tikrai jaučiasi geriau, nei tada, kai su kitais vados šunyčiais dalijosi purvinu guoliu. Kita vertus, ši problema yra daugialypė, kad ją vertintume tik iš vieno šunelio perspektyvos.

Pirkimo iš „daugyklų“ problema yra ta, kad, kaip įprasta versle, paklausa skatina pasiūlą. Kitaip sakant, kiekvienas nupirktas šuniukas yra dar vienas įrodymas neatsakingu šunų dauginimu užsiimančiam asmeniui, kad neverta stengtis dėl geresnių sąlygų gyvūnams – vis tiek atsiras patiklus pirkėjas, kuris su ašaromis akyse atiduos sunkiai uždirbtus pinigus vien dėl to, kad „gaila palikti liūdnai atrodantį šuniuką“. Beje, gana dažnai šuniukas atrodo liūdnas todėl, kad, augdamas nehigieniškose sąlygose, prastai šeriamas ir neprižiūrimas, jau serga. Vis dėlto pirkėjas, pasirinkęs augintinį iš rizikingos pardavimo vietos, priimdamas į namus gyvybę, kurios įsigijimo nepatvirtina jokios sutartys, negali tikėtis jokios pagalbos iš pardavėjo. Ar toks „veisėjas“ padės pirkėjui iškilus problemoms, priklauso tik nuo jo sąžinės. Bet neverta tikėtis empatijos ir supratingumo iš žmogaus, laikančio šunis vien dėl pelno.

Būtų puiku, jeigu nupirkus ir išgelbėjus be reikiamos priežiūros ir dėmesio augintus šuniukus, „daugykla“ nebedaugintų turimų šunų skaičiaus ir kas pusę metų nepildytų skelbimų portalų pasikartojančiomis nuotraukomis.

Bet realybė yra kitokia... Ilgesnį laiką sekant parduodamų šuniukų skelbimus, nesunku pastebėti, kad toje pačioje vietoje kas kelis mėnesius (ar dar dažniau) gimsta šuniukų vados ir pirkimo-pardavimo-dauginimo ratas sukasi toliau.

Ką daryti, norint sustabdyti užburtą ratą? 

Pirkėjui pirmiausia derėtų susisiekti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos kinologų draugija – įsitikinti, ar veislynas veikia legaliai. Kitas, ne mažiau veiksmingas „daugintojų“ stabdymo būdas – niekuomet iš jų nepirkti šuniukų. Paklausai sumažėjus, susitrauks ir pasiūla.

Netinkamo šuniukų veisimo tema visuomet skaudi. Viena vertus, iš prastų auginimo sąlygų šuniukas patenka į geras, mylinčias rankas. Kita vertus, paremiama nelegali veikla ir jos propaguotojams tarsi sufleruojama: neverta stengtis, jei ne dėl mokesčių, tai dėl gyvūnų gerovės – pirkėjų vis tiek atsiras.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentės Ramunės Kazlauskaitės komentaras: „Lietuvos kinologų draugijai visada rūpėjo ir rūpi gyvūnų gerovė, o dabartinėje situacijoje mes kviečiame visas suinteresuotas institucijas suvienyti jėgas kovai su gyvūnų gerovės pažeidėjais, atkreipiant dėmesį į keletą svarbiausių dalykų: pirma – privalomas visuotinis gyvūnų augintinių ženklinimas ir registravimas; antra – būsimų ir esamų šunų šeimininkų švietimas; trečia – įstatymų ir poįstatyminių aktų veiksnumas. Visuomenė kol kas susitelkė tik į pasekmių šalinimą – „daugyklų“  šuniukų gelbėjimą, tačiau reikia kompleksinių sprendimų, kurie pašalins priežastis. Būtina likviduoti šio negatyvaus reiškinio vieną pagrindinių priežasčių – paklausą. Neliks paklausos – žmonės nepirks „daugyklų“ šuniukų – nebeliks ir pasiūlos“. 

Gabija Vyšniauskaitė

S.M. Photogallery nuotr.