Naujienos

Šį pavasarį po pareigūno žūties liko jo tarnybinis šuo, belgų aviganis Grantas. Kinologai sako, kad Grantas, patekęs į šunis ir savo darbą mylinčio profesionalo rankas, galės tęsti savo tarnybą. Tačiau tam prireiks laiko. Šis tarnybinis šuo buvo kinologų varžybų nugalėtojas, gyveno jį mylinčioje šeimoje, tikėtina, jog ten ir liks gyventi. O kokia mūsų šunų savijautą per karantiną ir kas bus jam pasibaigus – įpratę keletą mėnesių nuo ryto iki vakaro būti kartu su mumis, jie ir vėl pasiliks vieni...

Apie pasikeitusį šunų gyvenimą ir jų emocinę būseną kalbamės su borderkolio Zipo šeimininke vilniete Ana Menčiūniene. Tarptautinės kinologų federacijos Šunų sportinio paklusnumo (angl. Obedience) komisijos nare, Obedience trenere, dresūros mokyklos įkūrėja, jau du dešimtmečius dresuojančia šunis.

– Ar netekęs šeimininko šuo patiria sukrėtimą, ar pakinta jo savijauta, emocinė būsena?

– Šuo tikrai jaučia, kad kažkas jo gyvenime pasikeitė. Kaip jis reaguoja į žmogaus netektį, priklauso nuo kelių veiksnių – ar labai stiprus buvo šuns ir jo šeimininko ryšys; taip pat svarbu, ar jis liko vienas, ar šeimoje. Jeigu su šunimi aktyviai užsiimama, jis gauna visavertį fizinį ir protinį krūvį, kuris nors šeimos narys skiria gyvūnui pakankamai dėmesio – šuo nejaus labai stipraus streso ir gana greitai adaptuosis prie pasikeitusių aplinkybių. Mums, žmonėms, pasisekė, kad šunys yra adaptyvūs gyvūnai ir anksčiau ar vėliau jie įpranta prie gyvenimo pokyčių.

– Jeigu šuo gyvena „tarnybiniu režimu“, dalyvauja sporto varžybose, treniruotėse ir staiga tampa „laisvo oro direktoriumi“, ar tai gali sukelti rimtų jo elgsenos problemų? Ar šuniui labai svarbu rutina, aiški dienotvarkė, užimtumas?

– Užimti savo šunį reikia nepriklausomai nuo to, ar dalyvauji varžybose, ar ne. Taip, šuns fizinė ir psichinė sveikata priklauso nuo veiklos, ir jei pokyčiai įvyks labai staiga – šuo patirs stresą. Bet, kaip minėjau, augintinis palengva pripras prie kitokio gyvenimo ritmo. Be abejo, išlieka tikimybė kad savo neišeikvotą energiją jis nukreips į destruktyvią, nepageidaujamą veiklą. Pavyzdžiui, dažnas borderkolis, negaudamas tinkamo krūvio, pradeda „realizuoti“ prigimtinį ganymo instinktą, besivaikydamas automobilius, bėgikus, dviratininkus – gano judančius objektus. Toks elgesys gali tapti pavojingas ir pačiam šuniui, ir aplinkiniams. Ar šuns rutina bus stabili ir užtikrins jo poreikius, smarkiai priklauso nuo žmogaus – juk ir karantino metu, ir dirbant yra galimybė išvykti pasivaikščioti į mišką, treniruoti šunį kur nors parke ar šalia namų, atsikelti anksčiau ir pamankštinti ne tik savo augintinio raumenis, bet ir protą, leisti patirti, išgyventi įvairias emocijas.

– Ar jūsų praktikoje pasitaikė šunų, laikinai arba visiškai netekusių šeimininko? Galbūt tokių šunų elgsena ar net pati išvaizda rodė: aš visiškai vienas ir vienišas!

Deja, toks atvejis buvo – šuns šeimininkas žuvo automobilio avarijoje. Bet likusi šeima nenutraukė dresūros pamokų, aktyviai užsiėmė su šunimi ir todėl šuo netapo apatiškas,  neklusnus ar agresyvus. Jei šuo būtų paliktas pats sau, staiga nutrūktų jo dienotvarkė – tikėtina, patirtų diskomfortą. Nelaimei nutikus, labai svarbu neuždelsti ir laiku kreiptis psichologinės pagalbos. Juk šiuo sunkiu atveju psichologinės pagalbos reikia ir jums, ir be vieno šeimos nario (galbūt mylimiausio) likusiam augintiniui. Nereikėtų užsisklęsti su augintiniu namuose ir paskęsti liūdnuose apmąstymuose, nes šuo tai puikiai jaučia. Daug geriau, jei kartu su šunimi jūs eisite į žmones, ieškosit įdomios veiklos sau ir šuniui. Tokiu atveju šuo padeda šeimos nariams lengviau išgyventi artimojo netektį ar kitus sunkius išgyvenimus. Tokių pavyzdžių žinau ne vieną, o ypač, jeigu kalbame apie garbingo amžiaus žmones.

– „Su mylimu nors ir po smilga...“. Šis posakis – apie žmones. O koks yra šuniškos laimės receptas?

– Šuo gali gyventi su savo šeimininku ir prašmatniuose rūmuose, ir bendrabučio kambarėlyje. Jo šeimininkas gali būti ir profesorius, ir pirmakursis studentas. Šuniui – vienodai! Jam svarbiausia – ryšys, kurį kuria per bendrą veiklą su mylimu šeimininku. Šuniui nesvarbu, kur gyventi, užtat labai svarbu – kaip gyventi. Gyventi kad ir labai prašmatniame voljere ir nuobodžiauti visą dieną nematant savo žmogaus – ne, tai nėra šuniška svajonė. Jis mielai iškeistų prašmatnų voljerą į mažą butuką, bet kad tik būtų kuo daugiau smagios veiklos su žmogumi. Tai gali būti ir aktyvūs pasivaikščiojimai, ir bendros treniruotės. Kartu su augintiniu galima mokytis vikrumo (agility), paklusnumo (obedience), įvairių triukų. Po tokių treniruočių šuo bus ramesnis, paklusnesnis ir, kas svarbiausia, daug laimingesnis.

Anos Menčiūnienės nuotr.