– Šunų mylėtojai jus pažįsta kaip teisėją, čekoslovakų vilkšunių veisėją, gyvūnų fotografę. Kuri šių veiklų jums svarbiausia?
– Viskas, ką išvardijot, labai susiję ir vienas kitą papildo. Šunys jungia pačius įvairiausius žmones, juos įdomu stebėti, fiksuoti. Kiekvienas turim savo „širdies veislę“, man tai yra čekoslovakų vilkšuniai. Todėl man svarbu viskas, ką išvardijot, o jeigu juokais – mano veikla yra trys viename ar net keturi viename, jau net nebesuskaičiuoju, bet viskas susiję su šunimis ir dėl šunų.
– Kaip ir kodėl tapote šunų parodų teisėja?
– Labai geras klausimas! Dažnai susimąstau, kaip čia viskas atsitiko, bet turbūt labiausiai mane paskatino kiti teisėjai, nes matė mano susidomėjimą. Dirbdavau šunų parodose asistente ir didelėmis akimis stebėjau viską, aikčiojau, kaip viskas nerealu. Pamenu, pirmąjį egzaminą laikiau pas gerbiamą Natalją Skalin. Ji tai jau tikrai „trys viename“ ar netgi daugiau, nes yra veterinarijos gydytoja, teisėja, veisėja, hendlerė. Bijojau labiau, nei valstybinio anatomijos egzamino universitete, tačiau išlaikytas šunų eksterjero teorinis egzaminas man atvėrė kelius į išsvajotą kinologijos pasaulį.
– Veisiate čekoslovakų vilkšunius, turite veislyną „Girios dvasia“. Vertindama parodoje „čekus“, kaip išvengiate simpatijų ar antipatijų?
– O! „Čekus“ teisėjauti ir lengva, ir sunku. Kai pažįsti veislę nuo pirmųjų šunų, juose matai jų protėvius, tas linijas, perduodamą senolių anatomiją ar elgseną. Dažnai savininkai specializuotose parodose nustemba, kai po ekspertizės, bekalbant, išvardiji beveik visą jo turimo šuns kilmę. „Negi taip matos?“,– nustemba. Dažnai teisėjauju specializuotose parodose, kur susirenka geras šimtas „čekų“, tai puiki galimybė stebėti, kaip vystosi veislė ir susipažinti su viso pasaulio šunų veisėjais bei savininkais. „Čekais“ susidomėjau 1996 metais, kai parodoje pamačiau išdidų šunį. Sužavėjo tiek, kad bemaž 6 metus laiškais susirašinėjau su veisėja. Įdomūs buvo tie mudviejų laiškai: aš nemokėjau čekiškai, o ji, deja, kalbėjo tik čekiškai (Juokiasi – Red.). 2002 metais pagaliau atvyko mano pirmoji „čekė“, o dabar šalia manęs duodasi ir „mimikas mėto“ jau ketvirtoji šuniukų karta, gimusi mano veislyne.
– Išeitų, kad šunų parodų teisėjui nepakanka išklausyti teorinių paskaitėlių? Iš pradžių – parodų asistento kvalifikacija ir praktika, po to teorinis egzaminas, dar vėliau – stažuotės kiekvienai šunų veislei atskirai ir vėl praktika bei egzaminas. Ir jeigu prie to pridedi šunų veisėjo patirtį, „nusilipdo“ kažkas panašaus į šunų parodų teisėją. Ir dar labiau pasiseka, jeigu savo kelyje sutinki kinologijos guru. Ar sutikai tokį?
– Taip, sutikau Nijolę Zienienę. Susipažinau su ja 1996 metais, pradėjusi studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje. Nužvelgė savo rimtu žvilgsniu, kai mane pristatė Karolis Masilionis, tuo metu dėstęs kinologiją. „Va, studenčiokė, nori kinologe tapti“,– pasakė, o Nijolė tik atsiduso: „Na, nori, tai ir būsi“. Ir ji įvykdė savo pažadą! Nuo tada iki pat paskutiniųjų parodų, kuriose susitikdavome, mes bendravom, ji perdavė daug vertingų žinių, kaip dirbti teisėja, kaip vadovauti šunų mylėtojų klubui, kaip veisti šunis. Iš jos įsigijau ir savo pirmąjį šunį – šeltį. Teko garbė būti jos vertintai parodos ringe, o po keleto metų man pačiai teko vertinti jos šunis! Ji prisidėjo prie čekoslovakų vilkšunių veislės vystymo Lietuvoje, du kartus teisėjavo specializuotoje parodoje, buvo čekoslovakų vilkšunių klubo garbės narė. Lietuvos kinologų bendruomenė gerai žino pasakymą: „Nijolė liepė!“ – niekas nesiginčijo, jeigu Nijolė nurodė kažką atlikti. Ji perdavė paprastą, bet labai svarbią tiesą: kinologijoje nėra amžiaus cenzo, tėra didesnis arba mažesnis žinių ir patirties kiekis. Ir nors didžiausiu savo įvertinimu galėčiau laikyti Slovakijos CSV klubo garbės medalį už nuopelnus čekoslovakų vilkšunių veislei, populiarinant ir puoselėjant ją už jos tėvynės ribų, mano atminty tebeskamba jau mus palikusios Nijolės replika: „Tai visgi pasiekei savo tikslą!“.