Nors karantinas ir COVID-19 grėsmė sujaukė renginių organizatorių planus, šunų mylėtojai sako, kad individualiai sportuoti bei treniruotis su šunimis tuo sudėtingu laikotarpiu jie galėjo. Tą patį tvirtina ir mantrailingo (žmogaus paieška pagal jo kvapą) entuziastai. Subūrę Mantrailingo asociaciją, rugsėjo 26 d. jie kviečia šio „kinologinio sporto“ mėgėjus į varžybas. Varžybos vyks Vilniaus mieste. Tačiau, jeigu paprašytumėte nurodyti tikslią renginio vietą, būtų gana sudėtinga, nes jis vyks... visur! Vyks ten, kur bus numatytos trasos ir slėpsis „pradingę“ žmonės.

Apie būsimą mantrailingo testavimą-varžybas kalbamės su asociacijos nare Aiste Matiukaite.

– Rugsėjo 26-ąją vyksiančios mantrailingo varžybos turi pridėtinį žodelį „testavimas“. Ką jis reiškia?

– 2018 metais organizavome pirmąsias mantrailingo varžybas, tuomet jas vadinome mėgėjiškomis – tai buvo pirmasis tokio tipo renginys, organizuotas dviejų entuziastų. Šiemet įkūrėme Mantrailingo asociaciją, kad šią veiklą galėtume apsibrėžti aiškiais kriterijais, tvarka ir vertinimu. Šių metų renginį vertinu kaip oficialų testavimą. Komandos, kurios dalyvaus, gaus pažymėjimus, juos laikysime galiojančiais mūsų asociacijos veiklos rėmuose.

– Ir vis dėlto, kuo skiriasi testavimas nuo varžybų?

– Testavimas yra orientuotas į šuns, o mantrailingo atveju – į komandos, gebėjimų atlikti užduotį vertinimą. Jo tikslas yra įvertinti, kokias prigimtines savybes šuo turi užduočiai atlikti (rasti dingusį žmogų) ir kiek įgūdžių šuns vedlys turi, kad padėtų tą užduotį atlikti. Mantrailingas yra labai dinamiška ir specifinė disciplina – čia nėra aiškių pratimų, už kuriuos būtų galima duoti konkrečius balus ar pakartoti pratimą. Svarbu įvertinti, ar komanda – šuo ir vedlys – galėtų realiai dirbti, ieškodami dingusio žmogaus, ir kuriame pasiruošimo lygyje jie yra. Varžybos, žinoma, pačios iš savęs yra orientuotos išrinkti geriausią dalyvį. Tiek žmonės, tiek šunys turi azartą varžytis ir nori būti pirmi. Todėl ir šiuo atveju, nors testuojame komandos darbines savybes, bus išrinktas ir stipriausiai pasirodęs duetas, kurį pažymėsime kaip laimėtoją. Galima sakyti, kad tai bus „du viename“.

– Ar jau turite pakankamai patirties ir žinių organizuoti mantrailingo varžybas?

– Mantrailingas Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Dar neturime praktikos dirbti, testuoti paprastų žmonių, ne tarnyboje dirbančių kinologų, ir jų šunų. Patirties ir žinių sėmėmės iš praktinių bei teorinių seminarų, mantrailingo aktyvios praktikos maždaug nuo 2014-ųjų. Aš asmeniškai važiavau mokytis ir konsultuotis į Vokietiją, kur mantrailingo tradicijos yra labai gilios. Ten turėjau išskirtinę galimybę testavimo klausimais stažuotis su Jungtinių Amerikos Valstijų treneriais. Testavime išskirčiau dvi pagrindines sritis, reikalaujančias specialių žinių – tai trasų atrinkimas, modeliavimas ir komandų vertinimas. Žinoma, geriausia patirtis – tai prieš dvejus metus organizuotos pirmosios tokio pobūdžio varžybos. Tada praktiškai įsitikinome, kas yra svarbiausia, kas sunkiausia, kurias vietas reikėtų reglamentuoti griežčiau ir kita. Tikriausiai sudėtingiausia yra atriboti mantrailingą kaip atskirą discipliną, kuria gali ir nori užsiimti paprasti žmonės – kol kas žmogaus paieška yra stipriai siejama su kinologais, kurie dirba tarnyboje ir praktiškai mantrailingą naudoja kaip vieną iš būdų rasti dingusius žmones. Tačiau jau pastebime poreikį šią veiklą atverti šunų augintojams, propaguoti, sudaryti sąlygas ne tik mokytis, bet ir įsivertinti – kiek pavyko išmokti, ko dar trūksta iki profesionalumo.

– Renginio skelbime nurodyta, kad dalyvaus tik dešimt šunų. Kodėl tiek mažai? Gal yra kažkokie ribojimai ir kaip būna panašiose varžybose užsienyje?

– Dešimt jau yra didelis dalyvių skaičius. Ribojimai atsiranda iš dalyvių pasirengimo ir testavimo lygio – jie lemia trasų sudėtingumą ir jų įveikimui skirtą laiką. Pirmame lygyje komanda trasai įveikti gauna 15-30 min. Kadangi mantrailingui įtaką daro daug išorės veiksnių (oro sąlygos, žmonių srautai, komandos nuotaika), norime sudaryti galimybę komandai vieno testavimo metu startuoti du kartus skirtingose trasose. Juk vieną kartą gali nepasisekti ir dėl streso ar kitų neplanuotų dalykų. Todėl varžybų organizatoriams tai reiškia net 20 startų per vieną dieną, kuriems reikia parengti „dingusius“ žmones ir kuo vienodesnes trasas (viena trasa gali būti naudojama tik vieną kartą).

– Ar dalyvavote mantrailingo varžybose užsienyje? Jei taip, kaip sekėsi?

– Pernai dalyvavau Vokietijoje vykusiuose trenerių ir šunų, rengiamų darbui realiomis sąlygomis, testavime – ši patirtis neįkainojama. Taip pat ten dalyvavau preliminariame teste su savo šunimi, čekoslovakų vilkšunių kalyte Smilga, kad gaučiau leidimą laikyti oficialų egzaminą ateityje. Ir mums pavyko! Smilga buvo įvertinta kaip galinti laikyti testavimus dirbti realiomis sąlygomis. Lietuvoje kol kas džiaugiamės praktiniais seminarais, dalyvavimas juose irgi primena varžybas – kita aplinka, kiti treneriai suteikia papildomo jaudulio nei treniruotėje.

– Dėl COVID-19 grėsmės kinologų ir kiti renginiai nevyko, o ir dabar sudėtinga juos organizuoti. Kaip sekėsi suburti entuziastų komandą, varžybų savanorius, asistentus?

– Karantinas tikrai pakišo koją mūsų planams – varžybas planavome pavasarį, teko nukelti į rudenį. Tačiau ir rudenį netekome galimybės pasikviesti vertintojų iš užsienio, todėl vertintojai bus iš Lietuvos. Savanorių šiam renginiui reikės nemažai – kiekvienas paslėptas žmogus turi būti tai komandai nepažįstamas. Trasos turi būti „sendinamos“ (ieškomas žmogus išeina žymiai anksčiau, nei jo ieškanti komanda) ir jos negali susikirsti, todėl vienas žmogus negali „dubliuoti“ pats savęs ir pasislėpti visiems dalyviams. Kol kas kritinis pagalbininkų skaičius (be vertintojų komandos) yra apie 10 žmonių. Laukia nemažas iššūkis, bet džiaugiamės visuomenės palaikymu ir „laikom kumščius“ už visus varžybose dalyvausiančius šunis.

Mantrailingo asociacijos nuotr.