Naujienos

Ferikas, Barakuda, Chaos ir nuostabioji Bonita – taip savo keturis darbinius vokiečių aviganius pristato kaunietis šunų dresuotojas Skirmantas Ročka. Prieš 25 metus gyvenimą susiejęs su šunimis, Lietuvos kinologų draugijos dresuotojas, šunų sporto entuziastas, Veterinarijos akademijos (dabar LSMU) absolventas, darbinių linijų vokiečių aviganių veislyno „Plieninė iltis“ savininkas sako esąs laimingas dėl savo pasirinkimo.

Tos laimės priežastis paprasta – meilė šunims ir noras kuo labiau juos pažinti. 

Pokalbis su Lietuvos kinologų draugijos dresuotoju Skirmantu Ročka.

– Šunų dresuotojai specializuojasi tam tikrose srityse. Vieni ruošia šunis pasirodyti parodose, kiti treniruoja lėkščiasvydžio, Obedience, šunų vikrumo ar dar kitoms varžyboms, o jūsų „arkliukas“ – IGP (Internationale Gebrauchshund Pruefung) šunų sportas. Papasakokite apie savo pasirinkimą...

– IGP atsirado daugiau kaip prieš šimtmetį Vokietijoje, jis buvo skirtas vokiečių aviganių darbinių savybių patikrinimui ir, be abejo, išsaugojimui. IGP rungtynes sudaro trys pagrindinės dalys: pėdsekystė, paklusnumas ir apsauga, o viso to esmė – šuo ir vedlys turi dirbti kaip viena komanda. Mano susidomėjimas, o vėliau ir meilė šiam sportui, gimė iš paprastų dalykų. Visą vaikystę labai norėjau šuns. Kai galiausiai su tėvais sutarėme, kad jau galiu laikyti, mano gyvenime atsirado dobermanas, o  kartu su juo – parodos, dresūra ir viskas, kas susiję su šunimis. Pasinėriau į tai visa galva ir, kas svarbiausia, tuo mėgavausi. Su pirmojo dresuotojo pagalba paruošiau savo dobermaną BH (bendrasis paklusnumas – Red.) egzaminui, kuris buvo privalomas, ir jį išlaikiau. Lyg ir galėjau pamiršti dresūros užsiėmimus, bet troškau daugiau. Mane be galo žavėjo IGP sporto šunys: visada pasiryžę, atsidavę, stiprūs ir grakštūs. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau patiko šio sporto filosofija. Taip, yra daug nuostabių sporto šakų su šunimis, bet man IGP – tarsi baletas arba aistringas tango: stebėti, kaip harmoningai dirba šuo su savo vedliu, kaip jie jaučia ir supranta vienas kitą, yra nepaprasta! Iš šono žiūrint, vedlys su savo šunimi ne atlieka tam tikras užduotis ar įveikia kliūtis, o plaukia, vienas kitą puikiai suprasdami, vertindami ir gerbdami vienas kito pastangas. Nupasakoti sunku. Reikia pamatyti.

– Ar šis šunų sportas populiarus pasaulyje bei Lietuvoje,  ar pats su savo šunimis dalyvauji varžybose?

– Tai viena populiariausių šunų sporto šakų, o aš aktyviau dalyvauti varžybose pradėjau neseniai, nors apskritai šunų dresūra užsiimu jau 22 metus. 2019 metais su vokiečių aviganiu Feriku startavau Tarptautiniame IGP čempionate Latvijoje. Užėmėm pirmąją vietą savo kategorijoje, surinkome didžiausią balų kiekį iš visų disciplinų. Ir nors žinau, kad surinkom daug balų, iki šiol negaliu sau atleisti: kai kuriose vietose mūsų duetui rinkti aukščiausius įvertinimus trukdžiau būtent aš! Tie, kas sportuoja su šunimis, kartais pajuokauja: gerai, kad keturkojis partneris nemoka kalbėti, o tai pasakytų... Tada mums užteko balų ir tas pasiekimas išties didelis, turint galvoje, kad Ferikas pas mane apsigyveno būdamas trejų metų amžiaus, o po pusantrų metų mudu jau startavome egzaminuose ir varžybose. Tai ne vienintelis šuo, kuris yra ruošiamas ir dalyvauja varžybose. Džiugu, kad mano mokiniai nuo manęs neatsilieka, o kartais ir aplenkia. Lietuvoje IGP varžybos yra organizuojamos, bet nedažnai. Tikėkimės, ateityje jų daugės.

– Stažuojiesi dresūros stovyklose užsienyje, kvieti kolegas iš kitų šalių pravesti mokymų. Šią vasarą Lietuvoje jau ne pirmą kartą svečiuosis Hans Verbruggen iš Belgijos. Investuoji savo laiką, jėgas, lėšas. Koks šių mokymų tikslas?

– Stažuotis stengiuosi maksimaliai, kiek tik leidžia galimybės. Per metus bent 6-8 kartus susitinku su įvairiais sportininkais, teisėjais bei veisėjais ne tik mūsų šalyje. Dažniausiai tai būna 18-20 val. trukmės kelionės į kitas šalis. Keliskart pats kviečiau aukšto lygio dresuotojus į Lietuvą. Norisi išgirsti kritikos, įdomesnių dresavimo metodų, šviestis ir išmokti kažką naujo, unikalaus, o po to pritaikyti savo darbe. Seniai  domiuosi ir Hans Verbruggeno dresavimo metodika, kuri padeda labiau suprasti šunį ir jo treniravimo aspektus. Gilinti savo žinias visada esu pasiryžęs su tais specialistais, kuriuos kinologų bendruomenė vertina, kurie yra autoritetai. O kad dėl hobio plonėja piniginės, tai čia natūralu. Kažkas naują daiktą perka ar į restoraną eina, o aš laiką ir lėšas noriu investuoti į mokymąsi ir kuo didesnį šunų pažinimą. Manau, kad toks pasirinkimas tiek man, tiek kitiems dresuotojams yra svarbus. Patirties be naujų žinių nesukaupsi, be to, jaučiame atsakomybę, nes dirbam ne vien su savo, bet ir su kitų žmonių šunimis.

– Atsakomybė... ties šia vieta stabtelkime ir pakalbėkime apie vis netylančias diskusijas dėl šunų dresuotojų licencijavimo ir darbo kokybės. Ar dabartinė licencijavimo tvarka yra gera? Jeigu ne, ką siūlytumėt keisti?

Dabartinė dresuotojų licencijavimo tvarka Lietuvoje yra pakankama. Turime labai gerus egzaminuotojus ir vertintojus. Medžiagos pasiruošimui taip pat yra nemažai. Nieko nesuprasdamas, atėjęs tiesiai „iš gatvės“ žmogus lengvai ir paprastai negaus Lietuvos kinologų draugijos šunų dresuotojo  pažymėjimo. Kad  įgytum žinių ir patirties, turi paplušėti. O ir gavus pažymėjimą stebėsena ir tavo veiklos kontrolė nenutrūksta. Kasmet metų gale LKD dresuotojų kolegijai turime pateikti veiklos ataskaitas, vadinasi, turime stažuotis, paruošti ne tik savo šunis egzaminams ar varžyboms, bet ir pateikti informaciją apie šunis, kurie tavo ruošti sėkmingai išlaikė egzaminus ar testus. Tą darau jau daugiau kaip dvidešimt metų. Taip ir turi būti, nes dresuotojų žinias ir patirtį turi vertinti ne kažkas iš šalies ar aukščiau, o organizacija, kurios nariai mes esame, kurios veiklos įstatų ir etikos kodekso laikomės. Lietuva nedidelė, o dresuotojų bendruomenė irgi ne tūkstantinė, mes apie vieni kitų darbus ir pasiekimus gana greit sužinome. Savo veiklą viešiname socialinėse paskyrose, daugelis dresuotojų turi tinklapius, taigi, esame matomi, jaučiame atsakomybę.

S.Ročkos nuotr.