Be šunų būčiau nugyvenusi tik dalį savo gyvenimo, sako L.Laurinaitytė - Grigienė
Vidaus reikalų ministrės patarėjos komunikacijai Linos Laurinaitytės - Grigienės vokiečių aviganiai ir dukros špiciukas yra lygiateisiai šeimos nariai. Meilės ir dėmesio jie nekaulija – visko turi sočiai! Linos nuomone, visi šunys, kaip ir vaikai, gimsta nuostabūs bei kupini potencialo, tačiau klausimas, ar mes esame pasirengę šį potencialą atskleisti. Artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, pokalbis su šunų mylėtoja L. Laurinaityte - Grigiene.
– Bendravimo džiaugsmas, saugumo pojūtis, galimybė sportuoti – šunų augintojai išvardytų N priežasčių, kodėl jiems gera gyventi su šunimis. O jums ką reiškia šunys?
– Aš turbūt gimiau su nevaldomu noru turėti gyvūną. Gaudžiau, prisirišdavau ir bandydavau dresuoti kieme lakstančius šunis. „Gydydavau“ kates... Mama neteko bent dešimties nuostabių močiutės atvežtų spalvotų dirželių (didžiulė vertybė ir retenybė sovietmečiu!), kuriuos paskui save nusinešdavo mano „globojamas“ kiemo brisius... nors, tiesą pasakius, vadinau jį Žučka. Net nesu tikra, ar tai buvo kalė ar patinas, nes buvau ne vyresnė nei šešerių, ar turėjo šeimininkus, bet aš kasdien bėgdavau į kiemą, tikėdamasi jį/ją ten rasti ir pasigauti. Vėliau buvo istorijos su „rastais“ šunimis. Vieną tokią į laiką panašią mišrūnę iš draugės laiptinės Karoliniškėse atsivežiau namo į Naujamiestį ir su kiemo draugėmis apgyvendinome mūsų daugiabučio namo palėpėje. Pavyko nuslėpti apie kelias savaites, vėliau viršutinių aukštų kaimynai išgirdo kaukimą ir mus pridavė tėvams... Mama pradėjo baimintis, kad neparsitempčiau namo kokios ligos, todėl nutarė geriau vis dėlto leisti man įsigyti kokį naminį gyvūną.