Lietuvių skaliko (Lithuanian hound) standartas

Kilmės šalis – Lietuva. Standarto paskelbimo data – 2019 10 12.

Paskirtis. Nuo senų laikų lietuvių skalikai naudojami stambių žvėrių (elnių, briedžių ir šernų) medžioklėse su varovais. Skaliko paskirtis – rasti varomame plote šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti iš guolio, priversti judėti ir skalijant sekti jo pėdsakais, sužeistą – stabdyti, negyvą – aploti. Lietuvių skalikų veislė pasižymi universaliomis savybėmis. Nors pagrindinė šių skalikų paskirtis yra stambiosios faunos – briedžių, elnių, šernų – medžiojimas, jie tinka medžiojant ir smulkiuosius žvėris, tokius kaip kiškiai, lapės, stirnos, taip pat naudojami ančių medžioklei. Skalikas ypač mėgstamas medžiotojų dėl melodingo balso ir ryškios jo moduliacijos skalijant prie smulkaus ar stambaus žvėries šviežių pėdsakų. Šios veislės šunys yra itin imlūs sužeisto žvėries paieškos dresūroje. Puikiai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku, todėl naudojami kaip kraujasekiai.

FCI klasifikacija (norima): VI grupė, skalikai ir susijusios veislės. Sekcija 1.2 – vidutinio dydžio skalikai. Su lauko bandymais.

TRUMPA ISTORINĖ SANTRAUKA: Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Lietuvių skalikas pirmą kartą paminėtas 1541 metais Gardino girininko teismo byloje. Dvarų klestėjimo laikais, viduramžiais, kiekvienam kilmingajam buvo garbė auginti gaują skalikų. Ši tradicija neaplenkė ir Lietuvos dvarų, kurių buvo gausybė Lietuvos ir Lenkijos karalystėje. Pomėgį medžioti su skalikais didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria glaudžiai bendradarbiavo nuo XVI amžiaus. Lietuvių skalikų aprašymai dabar randami tik rusų medžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L. Sabanejevo knygoje ,,Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai“. Savo knygoje jis aprašo stambią ir mažesnę skalikų veisles. Stambiąją vadina lietuvišku ogaru, kurią sudarė dideli ir stiprūs šunys, tinkantys medžioti stambius žvėris lygumose, bet nelabai tinkami medžioklei kalvotose vietovėse. Daugiausia minimi juodi su įrūdžiu skalikai. 

1957–1958 metais kinologas Z. Goštautas ėmėsi atkurti veislę. Tuo laiku skalikų dar buvo likę Žemaitijoje. Kadangi skalikai nebuvo naudojami kaip sarginiai šunys, juos laikė tik medžiotojai, dėl to buvo išvengta mišrinimo. 

Šie skalikai praėjusiame šimtmetyje buvo L. Sabanejevo, D. Vilinskio ir V. Korsako aprašytų skalikų palikuonys. Iš minėtų veislių likučių atkurtas dabartinis lietuvių skalikas. 1966 metais priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas, pradėta formuoti veislinių šunų grupė bei pradėtas nuoseklus selekcinis darbas. 1988 metais patvirtintas nuolatinis standartas.

Bendra išvaizda. Kailis juodas su tamsiu, ryškiu įrūdžiu snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės ir antakių lankų srityse. Aiškios (ryškios) ribos tarp rudos ir juodos spalvos. Gana stambaus ir tvirto sudėjimo šunys su tvirta ir masyvia kaulų struktūra. Kūnas stačiakampio formos.

Charakteris / temperamentas. Ramūs, patiklūs, labai ištvermingi, puikios uoslės ir balso šunys. Labai aktyvūs, energingi, judrūs ir atkaklūs. Protingi, pasižymi aukštu intelektu ir gera orientacija, linksmi ir geranoriški. Tinka medžioklėms su varovais ir sužeistą žvėrį sekti kraujo pėdsaku. Iš kitų skalikų išsiskiria balso variacija bei gerai išvystyta orientacija medžioklės plote.

Galva. Pleišto formos, stambi ir sausoka, tačiau negrubi. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Kakta šiek tiek ilgesnė už galvos plotį.

Kiaušas. Kaukolė: Stačiakampio formos. Viršugalvis truputį išgaubtas, plokščio kupolo formos. Pakaušio gumburas neryškus, neišsikišęs. Antakio lankas ryškus, bet neaukštas. Kakta plati. Snukio ir kaukolės ašys yra lygiagrečios. Pakaktys: Perėjimas iš kaktos į snukį (stopas) nuožulnus, tačiau aiškiai išreikštas.

Priekinė galvos dalis. Nosis: Nosies veidrodėlis juodas, platus. Snukis: Nosies nugarėlė lygi. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Snukio profilis platus, žiūrint iš viršaus palyginti siauras. Lūpos: Viršutinės ir apatinės lūpos truputį nukarusios, apatinės lūpos galuose atvėpusios. Lūpų linija įstriža, šiek tiek kylanti į viršų lūpų galų link.

Žandikauliai / Dantys. Balti, taisyklingos formos, stambūs, glaudžiai išsidėstę ir sveiki, su gerai išreikšta žirkliška sankanda. Privalomi visi 42 dantys. Šuniui perkopus septynerius metus sankanda gali būti replinė. Skruostai: Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas.

Akys. Pageidautina, kad būtų tamsios (juodos, tamsiai rudos ar rudos), ovalios (migdolo) formos, vidutinio dydžio, įžambiai įsodintos. Gyvos ir energingos išraiškos. Vokų pjūvis truputį įžambus (vidiniai akių kampai žemiau už išorinius). Vokai prigludę, juodi.

Ausys. Truputį aukščiau akių linijos. Ausys trikampio formos, užapvalintais galais, vidutinio ilgio. Sudaro šiek tiek daugiau kaip pusę galvos ilgio. Priekinė ausų dalis prigludusi prie galvos (skruostų).

Kaklas. Tvirtas, raumeningas, apvalus, be nuodribų, nuokarų (nėra nukarusių klosčių, tarkim, kaip šarpėjaus). Kaklas tolygiai, švelniai pereina į pečius, šiek tiek trumpesnis už galvą.

Kūnas. Šuo tvirto kūno sudėjimo. Ketera: Plati, ryškiai išreikšta, išsiskiria iš nugaros linijos. Ant keteros plaukai šiek tiek ilgesni už kitus kailio plaukus. Nugara: Tiesi, plati ir raumeninga. Liemuo: Standus ir tvirtas, raumeningas, platus ir trumpas. Strėnos: Vidutinio ilgumo, plačios ir raumeningos. Šiek tiek nuožulnios ir apvalios. Krūtinė: Gerai išreikšta, plati ir gili, siekia alkūnes ir žemiau, išgaubta ir išnaši. Gerai išsivystę netikrieji šonkauliai. Krūtinė ovalios formos. Gerai išreikštas ir išsivystęs krūtinkaulis (prosternum). Pilvas: Šiek tiek įtrauktas.

Uodega. Prie pagrindo stora, toliau plonėjanti, pageidautina, kad būtų kardo formos. Laikoma žemiau nugaros linijos. Kai šuns nuotaika pakili, laikoma truputėlį pakelta virš nugaros. Uodega gali būti laikoma pakelta ne didesniu kaip 30 laipsnių kampu su nugaros linija. Nuleista siekia kulno sąnarį. Juodos spalvos, vidinė pusė prie pagrindo ruda. Uodega apaugusi tankiais plaukais. Uodegos plaukai gali būti truputėlį ilgesni už kailio.

Kojos.

Priekinės kojos. Tiesios. Žiūrint iš priekio – lygiagrečios. Sausos ir raumeningos. Kojų ilgis yra šiek tiek daugiau nei pusė šuns aukščio ties ketera. Alkūnės: Nukreiptos tiesiai atgal. Plaštakos: Trumpos, vidutinio platumo, tarp dilbio ir riešo sudaro nedidelį kampą. Letenos: Apvalios. Pirštai gerai išlenkti, nagai visada juodi ir stiprūs. Padų pagalvėlės juodos ir gerai išsivysčiusios.

Užpakalinės kojos. Žiūrint iš užpakalio – tiesios ir lygiagrečios. Be rudimentinių pirštų. Šlaunys: Raumeningos. Kulnas / kulno sąnarys: Tvirtas. Letenos: Apvalios, pirštai suglausti ir išlenkti. Padų pagalvėlės juodos ir gerai išsivysčiusios.

Oda ir raumenys. Oda standi, elastinga, be klosčių. Raumenys gerai išvystyti.

Aliūras. Judesiai tvirti, tačiau nesuvaržyti, laisvi ir energingi. Kojos tvirtai statomos priekyje, su geru stipriu atsispyrimu užpakalyje. Galūnės juda tolygiai, tiesiai ir paraleliai viena kitos atžvilgiu.

Kailis.
Plaukai. Tankūs, žvilgantys. Ant nugaros, kaklo bei uodegos ilgesni, siekia iki 5 cm. Ant kojų, ausų trumpi. Poplaukis kailio spalvos (juodas).
Spalva. Juoda su tamsiu įrūdžiu ant snukio, antakių lankų, krūtinės, papilvės, vidinės kojų pusės ir uodegos (iš vidinės pusės prie pagrindo). Įrūdis yra kaip rudos dėmės virš kiekvienos akies, žando, lūpų, apatinio žandikaulio, gerklės; dvi simetriškos dėmės ant krūtinės, čiurnų ir slėsnų, taip pat vidinėse kojų pusėse). Tarp įrūdžio ir juodos spalvos kailio turi būti aiški, gerai matoma riba. Kakta, ausys, nugara, kojų išorinė pusė ir uodega juodos spalvos. Plaukai juodi nuo šaknų iki galiukų.

Dydis. Aukštis ties ketera šunų 58 iki 64 cm Aukštis ties ketera kalių 53 iki 59 cm

Trūkumai. Bet kuris nukrypimas nuo aukščiau išvardytų punktų turi būti vertinamas kaip trūkumas arba yda ir kvalifikuojamas tiksliai proporcingai pagal jo pasireiškimo laipsnį, jo įtaką šuns sveikatai bei gerovei ir, svarbiausia, gebėjimui atlikti savo paskirtį. Maži nukrypimai nuo pageidautino tipo: 
• Didesnis, nei numatyta veislės standarte, – iki 2 cm (aukštis ties ketera). 
• Labai šviesus kailio įrūdis. 
• Ilgi plaukai šlaunų išorėje, vadinamosios kelnės. 
• Įrūdžio išsijojimai juodo kailio vietoje. 
• Įrūdis ant galvos, ausų pagrindo vietoje. 
• Juodos dėmės ant priekinių kojų, rudo kailio (įrūdžio) srityje. 
• Geltonos (šiaudų spalvos) akys.
• Pjautuvo formos uodega.

Rimti trūkumai. 
• Mažesnis, nei numatyta veislės standarte, aukštis ties ketera. 
• Sunki, grubi galva. Per trumpas snukis. 
• Aukštai išaugusios, per trumpos ar per ilgos ausys, priekinė dalis neprigludusi. 
• Iš dalies depigmentuota (pilka) juosta per nosies vidurį (tarp šnervių). 
• Silpnai išsivysčiusi, siaura, nesiekianti alkūnių krūtinė. 
• Silpnai išsivysčiusi, įlinkusi nugaros linija. 
• Iškilios arba nuolaidžios strėnos. 
• Priekinės kojos silpnai išsivysčiusios, stipriai pasisukusios, iškrypusios į vidų ar išorę. 
• Aiškiai matomas šviesus poplaukis ant kaklo ar šalia ausų, „permušantis“ pagrindinę kailio spalvą. 
• Per ilgas kailis ant uodegos – plunksna.
• Per trumpas kailis ant kūno.

Ydos.
• Netaisyklingas kūno formatas – kvadratinis. 
• Ryškiai iškilusi nosies nugarėlė. 
• Neišsivystęs krūtinkaulis (yda 3 metų ir vyresnio amžiaus šunims). 
• Neaiški riba tarp įrūdžio ir pagrindinės spalvos – kai įrūdžio spalvos plaukai susimaišę su juodais plaukais ir plačiai išsibarstę. Neįžvelgiama riba. 
• Kai juodų plaukų būna juodos tik viršūnės, o šaknys – pilkos ar rudos spalvos. 
• Aiškiai matomas poplaukis visame kūne, „permušantis“ pagrindinę kailio spalvą. 
• Visiškai depigmentuota juosta per nosies vidurį, išskyrus žieminę nosį.

Eliminuojamieji trūkumai.
• Agresyvus charakteris. 
• Bet kurio danties trūkumas. 
• Visų kitų spalvų akys, nenumatytos standarte. 
• Netaisyklinga sankanda: nesankanda arba perkanda. 
• Baltos dėmės: dėmė arba juosta ant krūtinės ar kaklo, dėmės ant pirštų arba letenų ar kitose kūno vietose. 
• Netipiška uodegos forma: labai riesta.

N.B.:  Patinai turi turėti dvi gerai išsivysčiusias sėklides kapšelyje.

Parengė Mantas Milinavičius, Daivos Rimaitytės ir LSAS arch. nuotr.
Lietuvių skaliko standartą patvirtino LKD Taryba.