Vilniaus universiteto leidykla išleido pirmą knygą apie lietuvių skalikus (aut. M. Smetona, M. Milinavičius, A. Smetonienė).

Kaip rašoma knygos anotacijoje, knygos „autoriai gerai pažįsta šią veislę, nes patys augina ir veisia lietuvių skalikus“, „jie, remdamiesi istoriniais šaltiniais, nuotraukomis, aprašo viską apie šią šunų veislę nuo LDK laikų, kai su jais medžiojo Lietuvos kunigaikščiai, iki  šių dienų, kai šiuos šunis laikome nuosavuose namuose ar net butuose.“

Kelios ištraukos iš šios naujos knygos.

Šunininkystė LDK ir ATR (p. 13–15)

Medžioklė Lietuvoje greičiausiai jau nuo seno buvo išplėtota, nes Gediminas savo žymiame laiške į Vilnių kvietėsi visokių amatininkų, kurių šiuose kraštuose trūko, o medžioklės specialistų – ne, vadinasi, ir savų turėta pakankamai [10]. Įvairios kronikos šią prielaidą patvirtina. Pavyzdžiui, P. Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ (Chronicon terrae Prussiae), kurioje aprašomi XII–XIV a. įvykiai, labai aiškiai pažymi, kad prūsai drauge su mirusiu kilminguoju „degino jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis bei sakalus“ [2]. <...>

Vėlesnėse kronikose yra paliudijimų, kad Jogaila, itin mėgęs medžioti, būdavo linkęs daugiau laiko praleisti Lietuvoje, kur tankūs miškai labiau tikę užsiimti šia veikla [4]. Taigi, Lietuvoje medžioklė turėjo būti įsišaknijusi. Vis dėlto keblu pasakyti, kokių veislių šunys buvo laikomi XIII–XIV a. LDK. XIV a. pab. į Lietuvą atvykę totoriai atsivežė šiurkščiaplaukių kurtų, ilgaplaukių skalikų [28]. Jų šunys buvo labai branginami, nes pasižymėjo paklusnumu ir protu. Yra žinoma, jog XIV a. Lietuvoje už medžioklinio šuns vagystę būdavo skiriama bene tokio pat dydžio bauda kaip už valstiečio nužudymą [36].  <...>

Lietuvos Statutus skiria ne tiek daug metų: pirmasis priimtas 1529 m., antrasis – 1566  m., trečiasis – 1588 m., todėl logiška, kad informacija apie šunis juose neturėtų radikaliai skirtis. Vis dėlto skirtumų esama, ir, kaip pažymi R. Ragauskienė, šunų „grupių skaičius skyrėsi to paties LS lotyniškame ir lenkiškame vertimuose, o jų mažėjimą lėmė ne veislių nykimas, o besiskirianti klasifikacija“ [17].

Lietuvių skalikai carinėje Lietuvoje (p. 25, 28)

Prisiminkime, kad J. Matusas dviejuose pirmuose Lietuvos Statutuose minimus ogarus, arba vietinius skalikus, lygina su vižlais ir siūlo atitikmenį anglų kalba bloodhound [10]. Šiandien jau nustatyta, kad bladhaundai yra tiesioginiai šv. Huberto skalikų palikuoniai. Šv. Huberto skalikai – visų dabartinių skalikų protėvis, kuris aiškiai yra ir mūsų lietuvių skalikų genetinio profilio pagrindas. Šie šunys garsėjo visoje Prancūzijoje ir ne tik, jų gyslomis tekėjo ir kryžiuočių iš Mažosios Azijos atgabentų šunų kraujas, tas ir lėmė, kad ši veislė figūruoja praktiškai visų skalikų šunų veislių genofonde. Šv. Huberto skalikai į Lenkiją, taigi, greičiausiai ir į Lietuvą, iš Prancūzijos buvo atsivežti dar XV a. [38], nes XVI a. jie Lietuvoje jau buvo labai paplitę [10]. Šie šunys buvo aukšti, ilgo kūno, sunkios, raukšlėtos galvos. Jų akių vokai buvo nukarę, todėl žvilgsnis atrodė baisus. Ausys buvo plačios, ilgos. Šv. Huberto skalikai buvo juodi su įrudžiu ant snukio, kojų ir virš akių. Balta spalva pasitaikydavo tik ant krūtinės, ji nebuvo būdinga šiai veislei, nebent tokių šunų atsirasdavo dėl blogo kergimo (artimoje giminystėje) ar albinizmo [35]. Taigi, visai tikėtina, kad ir Statute minimi ogarai jau yra su šv. Huberto skalikais sukryžminti vietiniai šunys, kurių būta milžinų ir mažųjų, jau vadinti „lietuviškais ogarais“ [10], šiandieniniais terminais – lietuvių skalikais.<...>

L. P. Sabanejevas, aprašydamas XIX a. medžioklinių šunų veisles, lietuvių skalikus vadina ir lenkų ogarais, nuosekliai juos painioja su lenkų skalikais, nors remiasi S. F. Davidovičiumi, kuris aprašinėjo būtent lietuvių skalikus, ir D. A. Vilinskiu, rašančiu apie medžioklę Kauno gubernijoje, skalikus iš Raseinių apskrities, kuršių skalikus iš Panevėžio, Šiaulių apskričių, todėl kaip ir nekyla abejonių, jos čia aprašomi būtent lietuvių skalikai. Be to, tik iš „lenkų ogarų“ (t. y. akivaizdžiai lietuvių) buvo reikalaujama, kad juose matytųsi rytinių ir vakarinių skalikų bruožų [38].

Veislė nuo 1918 m. iki šių dienų (p. 46, 51)

Nors tarpukariu ir buvo medžioklių su skalikais, ir pačių skalikų mėgėjų, tai buvo nedidelė grupelė, kuri iš paskutiniųjų stengėsi sugrąžinti suvokimą, kad skalikas yra tam tikra sąsaja su praeitimi. Panašioje situacijoje esame ir dabar, nors atrodytų, kad veislė lyg ir žinoma, ir auginančių lietuvių skalikus daugėja. Įdomu tai, kad strategiškai svarbaus valstybės dėmesio lietuvių skalikai tarpukariu nesulaukė, o medžioklės įstatymuose ir kituose su ja susijusiuose teisės aktuose lietuvių skalikai nebuvo išskiriami, pavyzdžiui, buvo apmokestinami lygiai taip pat, kaip ir kiti šunys, jau nekalbant apie kokią nors paramą jiems. <...> Susiformavo valdžios nuomonė, kad medžioklė su stipriais ir greitais skalikais medžiojamiems gyvūnams buvo žalinga, ypač stirnoms (pavyzdžiui, išvaikius žvėris pražudomi jų jaunikliai ir t. t.). Panašios nuomonės buvo ir kai kurie medžiotojai, o dalis jų net siūlė skalikus keisti taksais, kurie atseit medžioklėje dirba geriau nei per azartiški, iki keliolikos valandų dirbti galintys ir žvėris išvaikantys skalikai. <...>, Lietuvių skalikas (šaltinis: W. Korsak „Rok myśliwego“, Poznań, 1922).

Lietuvių skalikams tarpukaris Lietuvoje buvo labai sunkus: ne tik kad nebuvo jokio valstybės pripažinimo, bet dar buvo ir trukdoma medžioklė, kuri būtų leidusi kultivuoti nors darbines savybes, todėl ir jų skaičius drastiškai mažėjo. Žinoma, teigti, kad visai nebuvo medžioklės su skalikais, negalima, nes tokių tikrai būta, tačiau ji buvo reta ir labiau priminė veislės vegetaciją nei visavertį egzistavimą. Turint omenyje, kad skalikas traktuotas kaip „ekonomiškai nenaudingas“, o gamtai net ir kenkiantis, veislė jokio ypatingo statuso taip ir neįgavo ir išliko tik dėl veislės mylėtojų.

Knygą galite įsigyti internetu.

Pokalbis apie lietuvių skalikus.

Gabijos Ščerbavičiūtės nuotr.