The Lithuanian Kennel Club has decided to prohibit dogs living in Norway from participating in the International Dog Shows to be held on 27-29 September 2019 in Palanga.

Lietuviškai   |   English
Contacts
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Tik nuo mūsų priklauso, kokia išliks mylima šunų veislė

„Norėtume aplankyti savo šuniuką“, – tokius žodžius iš būsimų šuniukų šeimininkų jau ne kartą girdėjo samojedų veisėja Dalia Mickienė.

 

Tą dieną, kai lankėmės veislyne, čia turėjo antrą kartą apsilankyti jau anksčiau augintinį išsirinkę šunų mylėtojai iš Norvegijos. Ar šunų veisėjų nevargina tokie vizitai ir, apskritai, kas vyksta, kai maži pūkuotukai „kelia sparnus“, klausinėjome kauniečių šunų veisėjų Dalios Mickienės ir Vytautės Matusevičienės.

Negali paleisti į tyrus…

„Neparduodu šuniuko, jeigu žmogus neatvyksta pas mus į veislyną. Kol nesusipažįstu su būsimais šeimininkais, joks šuniukas negali būti kam nors pažadėtas“, – jau dešimtmetį samojedus veisianti Dalia Mickienė laikosi tvirtos nuomonės.

Kai po kiemą siaučia tiek baltapūkių, veisėja, regis, galėtų reikalavimų kartelę nuleisti. Juk nelengva visą pulką prižiūrėti, laiku pamaitinti, krūveles surinkti… Pasidomėjus, o ko tie žmonės iš Norvegijos nerimsta ir antrąkart pas savo šuniuką važiuoja, atsako, kad džiaugiasi tokiu būsimų šeimininkų požiūriu. Žmonės nori pamatyti, kaip šunelis auga, pabendrauti su būsimu augintiniu ir jo veisėja. Šeimininkams jau dabar kyla daug klausimų. Geriau juos užduoti iš anksto – išvengti auklėjimo, priežiūros klaidų. Ir galbūt neįsižeis atsakingi šunų veisėjai, bet laikyti šuniukų šeimininkus „ant trumpo pavadžio“, bent jau pirmaisiais mėnesiais, tikrai sveika.

Dalia juokauja, kad „pūkių giminė“ taip išsiplėtė, jog į kasmetinius susitikimus atvyksta pusšimtis žmonių. Iš tokių susitikimų ji grįžta laiminga, nors ir užkimusi nuo kalbėjimo.

„Negali paleisti šuniuko savininko į tyrus, nes šis ne iš blogos valios gali pridaryti klaidų, o klaidos gali lemti šuniuko ateitį – sveikatos, elgsenos problemas“, – įsitikinusi septynių žavingų bobteiliukų veisėja Vytautė Matusevičienė. Kai įsigijo pirmąjį bobteilą, ji visai neplanavo tapti šunų veisėja. Kuo daugiau dalyvavo šunų parodose, tuo labiau stiprėjo noras veisti šunis. O priežastis, pasak Vytautės, buvo paprasta: „Norėjau ir noriu palikti po savęs teisingus šios šunų veislės atstovus“.

Ar šunų veisimas gali būti kūrybinis analitinis darbas?

Įdomu, kas slypi po sąvoka „teisingi veislės atstovai“? Kalbos redaktoriai tikrai pasiūlytų šį terminą keisti, bet dabar ne apie tai.

Atsakomybė! Bendraujant su Dalia ir Vytaute, šis žodis skamba nuolat. Vytautė mano, kad veisėjas pirmiausia turi labai gerai pažinti savo mylimą šunų veislę. Labai gerai išmanyti genetiką, anatomiją, elgseną, fiziologiją. Labai atsakingai parinkti būsimą porą.

„Šunų veisimas negali būti spontaniškas, – įsitikinusi Vytautė. – Nuolat turi gilintis, domėtis, tyrinėti savo šunį ir veislę apskritai. Tam pasitarnauja ir DNR tyrimai (Lietuvos kinologų draugija, kaip ir kitos Tarptautinės kinologų federacijos šalys narės, veisiamiems šunims įvedė privalomus DNR tyrimus – Red. pastaba)“. Vytautė juokauja, o išties labai rimtai sako, kad šunų veisimas yra kūrybinis analitinis darbas ir priduria: „Mes esam laikini tai veislei, bet tik nuo mūsų priklauso, kokia išliks mūsų mylima šunų veislė“.

O kada šunų veisėjai džiaugiasi? „Kai išbėga į ringą tavo išveistas šuniukas ir teisėjai jį puikiai įvertina. Kai jis išrenkamas tarp geriausių ar net pačiu geriausiu tos veislės atstovu. Veisėjo palaima yra tai, ką jis rodo ringe, nes tai atspindi jo supratimą apie veislę“, – džiugias akimirkas vardija Vytautė.

Taip pat priduria, kad šunų veisėjas turi būti ne tik puikus savo mylimos šunų veislės žinovas, bet ir entuziastas. Šunų auginimas, veisimas yra nesibaigiantis darbas: 24 valandos per parą, budėjimas naktimis, nuolatinis buvimas su savo šunimis. Vytautei šia prasme pasisekė – ji yra veterinarijos gydytoja ir, ekstra atveju, greitoji pagalba yra čia pat, namuose.

Ir nors šunų veisimas reikalauja nepaprasto atsidavimo, Vytautė vis tiek sako: „Mums mūsų šunys – daug meilės, daug džiaugsmo ir tik truputis rūpesčių“…

Šuo – žmogui ar žmogus – šuniui?

Šuniukai turi iškeliauti iš šeimos – į šeimą, tuo įsitikinusios abi šunų veisėjos. Ir iškeliauti jie turi atitinkamai paruošti: paženklinti integriniu grandynu („mikročipas“), paskiepyti, neturintys vidaus ar išorės parazitų. Naujieji šeimininkai, išsiveždami augintinį, būtinai pasirašo su veisėju pirkimo – pardavimo sutartį ir, be abejo, gauna Lietuvos kinologų draugijos išduotus šuniuko kilmės dokumentus (ne kažkada, ne „vėliau“, o iškart).

Negana to, šuneliai tinkamai socializuojami – supažindinami su pasauliu, neįprastais daiktais, kvapais, garsais. Jei užsuktumėt į šunų veisėjų kiemą, nustebtumėte išvydę šuniukų socializacijos įrangą: tuneliai, palapinės, baseinėliai su žaislais, skirtingos faktūros paviršiai ir kita.

Mažyliai ne šiaip siaučia po kiemą, bet kažko naujo mokosi, patiria naujus dalykus. Dauguma jau įpratę atbėgti pakviesti. Ir nors be galo smagu šėlti su broliukais ir sesutėmis, nepaleidžia iš akiračio žmonių. Ieško kontakto su žmogumi, kviečia žmogų žaisti. Jie nevengia nepažįstamų žmonių. Atvirkščiai, šuniukus domina nepažįstamasis, nes tai – nauja, maloni patirtis.

Pasak veisėjų, labai naudinga, ūgtelėjus mažyliams, atlikti pirminį elgsenos testą. Tuomet lengviau parinkti būsimiems šeimininkams tinkamą šuniuką. Patarti, ką ir kaip reikėtų daryti, kaip ugdyti mažąjį augintinį. „Klausinėju būsimų šeimininkų ne tik ką jie žino apie šią šunų veislę ir kokios šunų auginimo patirties turi, bet koks jų gyvenimo būdas, užimtumas, pomėgiai, gyvenamoji aplinka, šeima. Pokalbiai užtrunka ilgai, bet po to lengviau iš lizdo parinkti jiems tinkamą šuniuką“,– sako Vytautė.

Veisėjoms svarbiausia, kad šuniukai patektų į geras rankas, nes tada jų širdys – ramios.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.