Tarptautinės šunų parodos vyks kovo 8-10 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Landsyras

Landsyrų kilmės istorija gana sudėtinga. Iki juos pradėjus vadinti landsyrais, šie stambūs, geraširdžiai, ramūs, balti juodomis dėmėmis šunys buvo vadinami niūfaundlendais.    

    

Niūfaundlendo pavadinimas kilęs iš Naujosios žemės, vadintos Terre-Neuve (pranc.), New Land (angl.) pavadinimo. Geografiškai tai Kanados sala Atlanto vandenyne. Šią žemę pradėta vadinti Niūfaundlendu, kai 1497 m. ją atrado įžymus Italijos jūrininkas bei navigatorius Giovanni Caboto.    

Išliko daug istorijų apie Niūfaundlendo salos šunis. Vienos jų pasakoja, kad atplaukę jūrininkai jau rado saloje didžiulius šunis, kitos istorijos byloja, kad jie atsivežė su savimi didžiuosius Pirėnų kalnų šunis, kurie liko saloje ir buvo kryžminami su kitais vietos ar atvežtais šunimis. Nors ir kaip ten buvo, landsyrų protėviai siejami su salos pavadinimu, kuris reiškia neabejotiną šių vietų ir gyvūnų tamprų ryšį.    

Atrastoje Naujosios žemės teritorijoje Europos jūrininkai pradėjo steigti žvejybos punktus – vietovės krantai stebino žuvies gausa. Vandens darbams, apsaugai bei gynybai buvo naudojami stambūs šunys: ištvermingi, nebijantys šalčio, puikūs narai bei plaukikai, labai gelbėję sunkiems žvejų darbams.    

Šių šunų kryžminimo, uždaros salos teritorijos bei specifinio klimato dėka  ir atsirado šunų veislė, ypač vertinta Europos kontinente, beveik išnykusi pasaulinių karų verpetuose bei vėl atgimusi XX amžiuje. Šiandien ją vadiname landsyrais – juos mylėjusio ir piešusio anglų dailininko sero Edvino Landsyro (Edwin Henry Landseer, 1873- 1802) vardu.    

Landsyrų protėviai buvo ne išveisti ar atsirado XIX a. pab. –  XX a. pradžioje Vokietijoje bei Šveicarijoje. Jie buvo nuo seno, kaip E.Landsyras ir tapė savo drobėse. Taigi landsyrų mylėtojai yra tikri: landsyrai buvo nuo pat pradžių, tik buvo nesaugomi ir labai nyko…    

Dailininkas E. Landsyras sukūrė ne vieną šio įspūdingo, mylimo šuns portretą. Savo kūriniuose jis dažnai pabrėžė Niūfaundlendo salos šunų aistrą vandeniui. Vienoje iš drobių jis nutapė šunį Paul Pry, priklausiusį Newman Smith. O iš tikrųjų kūrėjas norėjo įamžinti kitą šunį, Bob’ą, kuris per keturiolika metų net 23 kartus šoko į vandenį gelbėti skęstančių žmonių. Tai tikra istorija – šis šuo buvo paskelbtas išskirtiniu Royal Human Society nariu, jam skirtas ne tik medalis, bet ir kasdienis maistas. Tačiau dailininkas, nusprendęs įamžinti garsųjį Bob’ą, jo nebesurado, užtat vietoj jo noriai pozavo landsyras Paul Pry.   

Taigi dailininko nutapyti šunys yra ne tik pasigėrėjimo verti meno kūriniai, bet ir gyvas liudijimas: landsyrai – sena šunų veislė.    

Gana ilgai landsyrų veisimą lydėjo įvairūs neaiškumai. Tik nedidelė veisėjų grupelė veisė grynakraujus landsyrus, nes, XIX a. antrojoje pusėje ypač išpopuliarėjus juodiems niūfaundlendams, buvo leidžiama šių šunų kraujomaiša. Tik atsidavusių landsyrų veisėjų bei mylėtojų, kurie aistingai gynė, pagrindė ir įrodė savo poziciją (tai atskiros šunų veislės!), dėka iki mūsų dienų išliko baltai juodi milžinai – landsyrai.    

Landsyrų istorijoje daug nusipelnė ir ryškų pėdsaką paliko profesorius Albertas Heimas (1849-1937), Emilis Burkhardas (1890-1973). Didelis šių veislynų indėlis: V.d. Lüneburg Heide, Van Landseerheim, Von Adlergarten, Von der Boberburg, Von Nordwest, von Schorterberg bei kt.    

Šiandienos pasaulyje dar tebėra neaiškumų, nes kai kuriose šalyse landsyrais vadinami baltai juodi niūfaundlendai. Tikrasis landsyro standartas FCI įregistruotas tik 1960 m., jo Nr. 226 – Europos kontinentinio tipo landsyras.    

Lietuvoje pirmasis landsyras įregistruotas 1993 metais. Registruotų landsyrų 2009 m. jau buvo virš pusantro šimto. Nedidelėmis vadomis landsyrus veisė Snieguolės, Paslaptingo Opalo, Azalijos, Pumos, Nuo Ozo kalvų, Muskato, Vienaragio ir kt. veislynai.    

Didelė landsyrų populiacija išveista Grafikos veislyne. Aukščiausią apdovanojimą yra pelnęs Rūtos Šoblinskienės išveistas landsyras Burago Vienaragis – Pasaulinėje 2006 m. parodoje Poznanėje jis laimėjo  geriausio veislės atstovo titulą (BOB).    

Šiandienos Lietuvos landsyrų mylėtojai organizuoja susitikimus gamtoje, veislynuose, dalyvauja terapijoje su šunimis, bando pirmuosius žingsnius leidyboje.    

 
Ritos Kišonienės tekstas ir nuotr.  

Sutrumpintas landsyrų standartas     

Landsyras gana stambus, tvirto sudėjimo. Kojos ilgos, raumeningos, truputį pasvirusios į priekį, žingsnis platus. Patino aukštis ties gogu 72-80 cm, kalės – 62-72 cm (toleruojamas ir didesnis arba mažesnis ūgis). Galva plati, didelė, pakaušio gumburas iškilas. Pakaktys ryškus. Lūpos nukabusios, standžios; viršutinė šiek tiek dengia apatinę. Nosies veidrodėlis ir lūpos juodos. Sankanda žirkliška.    

Galvos oda standi. Akys vidutinio didumo, tamsios, žvilgsnis tiesus, ramus. Ausys vidutinio didumo, trikampės, nukabusios, prigludusios prie skruostų, apaugusios trumpais plonais plaukais; jų pagrindas aukštai. Ilgų plaukų būna tik prie ausų pagrindo. Kaklas ovalus, raumeningas.    

Liemuo dvigubai ilgesnis už galvą. Nugara stangri ir tiesi, nuo pečių iki strėnų labai plati. Krūtinė plati, apačia žemiau alkūnių. Pečiai dideli, raumeningi.    

Priekinės kojos tiesios, lygiagrečios, stiprios. Užpakalinių kojų kaulai tvirti, raumenys stiprūs. Šlaunų raumenys iškilūs. Letenos stambios, sugniaužtos. Uodega stora, apaugusi tankiais plaukais. Nurimusio šuns uodega nukarusi, siekia kulnų sąnarius, suklususio – užriesta į viršų.    

Trūkumai ir ydos: įlinkusi nugara, mažas tarpas tarp kulnų sąnarių.