Rugsėjo 27-29 d. vyks trys tarptautinės šunų parodos Palangoje! Lietuvos kinologų draugija nusprendė atšaukti šunų iš Norvegijos dalyvavimą Palangos tarptautinėse šunų parodose (priežastis – neaiškios kilmės infekcija šioje šalyje).

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Šeltis

Šeltis, arba mažasis Šetlando salų aviganis, kai kurių žmonių nuomone, turi įgimtą ištikimybės bei paklusnumo šeimininkui jausmą. Protingiausių šunų veislių sąraše jis užima garbingą šeštąją vietą…


Ištikimiausi  draugai

Šie maži aviganiai yra be galo ištikimi ir dėl to ne tokie savarankiški, kaip, sakykime, terjerai. Jie visada stebi šeimininką, kur jis beeitų, ką bedarytų, ir bėga iš paskos. Šelčiai nenustygsta vietoje,  jie protingi ir smalsūs, tiesa, ir mėgėjai paloti.

Dėl savo judrumo ir protinių gebėjimų šelčiai labai tinka šunų sporto varžyboms – Agility, Obedience, Frisby, kur pasirodo puikiai. Ne prasčiau jiems sekasi ir šunų grožio konkursuose. Šelčiai labai lengvai dresuojami, nesunkiai išlaiko šunų paklusnumo testus ir be galo mėgsta vykdyti komandas, tad žiūrėdami į šeimininką tartum klausia: „ Ką dar galėčiau padaryti?“ 

Išvaizda ir priežiūra

Šelčiai būna įvairių spalvų – visų rudų atspalvių (nuo šviesios smėlio iki raudonmedžio spalvos, plaukų galiukai gali būti juodi), trispalviai (juoda, balta, ruda), marmuriškieji (pilka, juoda, balta, ruda) ir ypač reti – dvispalviai (juoda ir balta).

Šelčio kailis ypatingos priežiūros nereikalauja, pakanka porą kartų per savaitę iššukuoti, o kai šeriasi – šiek tiek dažniau. Maudyti patartina ne dažniau kaip kartą per mėnesį.

Šelčių ūgis ties ketera yra maždaug 35-37 cm.

Trumpa kilmės istorija

Šelčiai kilę iš Šetlando salų (angl. Shetland Islands), kurios iki 1474 m. priklausė Norvegijai, o vėliau – Škotijai. Kadangi  salose nebuvo plėšrūnų, dėl specifinių gamtos sąlygų ten formavosi žemaūgės gyvulių veislės, tad trumpakojų avių ganymui puikiai tiko maži šunys, be to, juos buvo lengviau išmaitinti.

Prie šelčių veislės vystymosi prisidėjo ir jūreiviai. Užsukdami į salas, jie atplukdydavo su jais keliaujančius šunis. 1840-1850 m. į Šetlando salą buvo atvežti ilgaplaukiai koliai. Tuomet šelčiai jau buvo savarankiška, susiformavusi veislė, dėl puikaus charakterio labai vertinama vietos gyventojų.

Šelčius kryžminant su ilgaplaukiais koliais norėta juos pagražinti. Maždaug 1905 m. pirmieji šelčiai pasirodė žemyne, o 1908 m. buvo įkurtas Škotijos Šetlando kolių klubas (anksčiau šelčiai buvo vadinami Šetlando koliais ). 1914-aisiais Anglijos šunininkystės klube šelčiai buvo užregistruoti kaip savarankiška šunų veislė.

Tarptautinė kinologų federacija pripažino šelčius 1963-aisiais, priskirdama juos I FCI grupei (Nr. 88b).

Lietuvoje šelčių mylėtojai yra susibūrę į Lietuvos britų aviganių savininkų klubą, LBASK. Kasmet vyksta šio klubo specializuotos parodos, rūpinamasi šelčių ir kitų aviganių veislių ateitimi.

Monika Čekytė
Miglės Kižytės ir Yurij Rudy nuotr.