Tarptautinės šunų parodos (CACIB) vyks rugpjūčio 2, 3, 4 d. Druskininkuose. Dalyviai registruojami iki liepos 7 d. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Falenai ir papijonai

Papijonai ir falenai – Europos spanieliai nykštukai – labai sena šunų veislė, kilusi iš Belgijos ir Prancūzijos.

 

Skirtingai nei visa spanielių šeima, jie priskiriami devintajai FCI grupei ir yra vadinami šunimis kompanionais. Lietuvoje pirmieji pasirodė papijonai (1998 m.), o falenai mūsų krašte apsigyveno tik 2006-aisiais.

Iš pradžių buvo falenai…

Falenų ir papijonų kilmės istorija persipynusi, todėl ilgus šimtmečius šios šunų veislės buvo vadinamos tuo pačiu vardu. Dar ir dabar JAV, Didžiojoje Britanijoje pripažįstami tik papijonai, o falenai laikomi šios šunų veislės „nulėpausiu variantu“…

Tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių falenai ir papijonai – savarankiškos šunų veislės, tik gaila, jog falenai rečiau sutinkami nei papijonai. O turėtų būti atvirkščiai, juk falenai – veislės pradininkai!

Falenų kilmės ištakos – viduramžiuose, todėl tikroji veislės istorija, ko gero, niekada nebus iki galo ištirta. Viena teorija teigia, kad juos iš Meksikos į Ispaniją atplukdė konkistadorai. Tačiau yra falenų piešinių, nutapytų anksčiau, nei buvo atrastas Amerikos žemynas. Be to, meksikiečių šuneliai buvo stačiomis ausimis, kurių falenai neturėjo dar 250 metų po konkistadorų užkariavimo.

Pasak kitos legendos, falenai kilo iš Pietų Amerikos, o dar kitų nuomone, keliautojas Markas Polas juos atsivežė iš Kinijos.
Šiuo metu labiau laikomasi nuomonės, kad falenų gimtinė – Prancūzija ir Belgija. Be abejo, Ispanija arba Italija taip pat galėtų būti šių šuniukų gimtinė, juk seniausias žinomas portretas su falenu yra italų tapytojo kūrinys.

Falenų protėviais laikomi Europos spanieliai nykštukai (European Toy Spaniel) ir Kajeno šunys (Cayenne Dog).

Šiuos šunelius vadino mažaisiais voveriniais šunimis (Little Squirrel Dog), Belgijos žaisliniais spanieliais (Belgium Toy Spaniel), karališkaisiais žaisliniais spanieliais (Royal Toy Spaniel), Ispanijos nykštukiniais spanieliais (Epangneul Dwarf Spaniel), nykštukiniais epanjoliais (Epagneul Nain), papijonais arba spanieliais drugeliais (Papillon or Butterfly Spaniel), nykštukiniais kontinentiniais žaisliniais spanieliais (Dwarf Continental Toy Spaniel), papijonais ir falenais.

Ir dabar galima išgirsti sakant: kontinento nykštukinis spanielis – ir tai sujungia į vieną grupę tiek falenus, tiek papijonus.

Viduramžiais karalių dvaruose tapo įprasta laikyti ant kelių mažus šunelius, kad šie sušildytų, palaikytų kompaniją. Kad tai tikra, liudija senųjų tapytojų drobės.

Vienas ankstyviausių žinomų portretų su falenu yra šv. Antano portretas, nutapytas italų dailininko Sasettos. Portretus su falenais tapė Italijoje Ticianas ir Minjardas, Ispanijoje – Velaskesas, Prancūzijoje – Rubensas ir kt.

Falenus laikė karalius Liudvikas XIV, Henrikas III, madam Pompadur, Marija Antuanetė. Lenkijos kunigaikštytė Kotryna Jogailaitė, ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono III, su savimi į Švediją pasiėmė ir savo mažąjį augintinį – faleną.

Iš pradžių nykštukiniai spanieliai buvo nulėpusiomis ausimis. Pirmos žinios apie stačias šių šuniukų ausis aptinkamos XVI amžiuje, o XIX a. pabaigoje papijonai stačiomis ausimis „nurungė“ falenus.

1920 – 1940 m. buvo sunku aptikti falenų šuniukų. Gali būti, kad jie visiškai neišnyko tik todėl, kad nulėpusių ausų genas yra recesyvus, todėl stačiausių papijonų vadose kartais gimdavo ir nulėpausių šuniukų.

 

O koks standartas?

Falenų standartas yra lygiai toks pats, kaip papijonų, išskyrus ausis. Falenų ausų padėtis ir forma turi būti tokia pati, kaip papijonų, tik jos ne stačios, o nulėpusios. Jos turi turėti kietą pagrindą, skirtingai nuo kokerspanielių ir springerspanielių ausų.

Šių šunelių kūnas turi būti šiek tiek ilgesnis už jo aukštį. Dėl nulėpusių ausų jis dažnai atrodo ilgesnis, nei yra iš tikrųjų. Falenas turi būti tvirtas, judesiai laisvi ir lengvi, tarsi šuo plauktų. Akys turi būti tamsios, išraiška – gyvybinga. Uodega – užriesta, gražiai gulinti ant nugaros kaip puodelio ąsa.

Pagal standartą jų ūgis ties ketera apie 28 cm, o svoris 1,5 – 4,5 kg (dažniausiai – 24-28 cm, 3-4 kg).
Išsamus papijonų ir falenų standartas anglų k.: www.fci.be (IX gr., FCI standartas Nr. 77, 1998 04 06).

Papijonai, arba drugeliai

Kaip jau minėta, stačios kaip drugelio sparnai šunelių ausys „atsirado“ gana vėlai, XIX a. pabaigoje. Kodėl taip atsitiko, iki šiol neaišku. Ko gero, įvyko genų mutacija arba tai yra kryžminimo su kitomis šunų veislėmis, tokiomis kaip čihuahua, padarinys.

Taigi šiandien turime 2 spanielių nykštukų atmainas: su stačiomis ausimis vadinami papijonais (prancūziškai papillon – drugelis; dvi prancūzų k. raidės ll tariamos kaip j, todėl rekomenduojama sakyti: papijonas), ir su nulėpusiomis ausimis – falenais (prancūziškai: kandis).

Kai kuriose šalyse jie laikomi dviem tos pačios veislės atmainomis, bet daugumoje šalių (tose, kurios priklauso Tarptautinei kinologų federacijai) –  skirtingomis šunų veislėmis. FCI papijonų ir falenų standarte numatyti 2 CACIB‘ai: vienas – papijonams, kitas – falenams, todėl ringai turi būti atskiri. Lietuvoje vykstančiose šunų parodose šių veislių ringai taip pat atskiri.

Falenai ir papijonai – šeimos šunys

Papijonai ir falenai gali gyventi mieste ir kaime. Jie prisitaiko prie šeimininkų gyvenimo būdo – mielai lydi šeimininkus kelionėse, ilguose pasivaikščiojimuose, turistiniuose žygiuose, žaidžia judrius žaidimus.

Jeigu šeimininkai yra garbaus amžiaus arba labai užsiėmę, šuniukai gali pasitenkinti ir trumpais pasivaikščiojimais. Jie nereiklūs, nesunkiai prisitaiko prie šeimos gyvenimo ritmo ir būdo. Jų nereikia pernelyg saugoti nei nuo šalčio, nei nuo šilumos.

Svarbiausia, kad jie puikūs kompanionai tiek vaikams, tiek pagyvenusiems žmonėms – draugiški ir kantrūs. Tačiau mažieji spanieliai negali būti įsigyjami kaip žaislai mažiems vaikams, tam jie pernelyg maži ir lengvai sužeidžiami.

Jie yra imlūs ir noriai mokosi, garsėja kaip šunų paklusnumo, vikrumo varžybų, freestyle (šokiai su šunimi), frisbee (lėkščiasvydis) ir kitokio „šuniško“ sporto mėgėjai, o dažnai ir šių varžybų nugalėtojai.

Dėl savo stabilios psichikos, noro mokytis ir puikaus kontakto su žmonėmis tai viena nedaugelio šunų veislių, kuri puikiai pritampa ir noriai dirba kaniterapijoje – tiek neįgaliųjų globos namuose, tiek vaikų raidos centruose ir kitur. Šis šuo pats sugeba užmegzti kontaktą, bendrauja noriai, o dėl savo švelnios, geranoriškos išraiškos yra mėgiamas visų. Net ir tų, kurie anksčiau vengė ar bijojo šunų.

Mažieji spanieliai sutaria su naminiais gyvūnais – tiek su šunimis ar katėmis, tiek su „egzotiškesniais“ augintiniais – triušiais, šeškais.

Tai sveiki ir ilgaamžiai šunys. Ir sulaukę vyresnio amžiaus (išgyvena 14-16 metų!) tebėra judrūs, nori bendrauti.

Papijonų ir falenų priežiūra nesudėtinga. Jų puošnus šilkinis kailis neturi poplaukio, todėl mažai šeriasi ir beveik nesivelia – pakanka kartą per porą savaičių jį pašukuoti. Daugiau dėmesio reikia skirti ilgiems plaukams ant ausų, o po pasivaikščiojimo gamtoje išrinkti iš kailio šapus, kad nesiformuotų sąvėlos. Dažnai maudyti taip pat nereikia, nes šuns kailis pats „išsišvarina“.

Lietuvos kinologų draugija, konsultavo Ilana Kuliešienė

Sitoros Šlauterytės, Anos Menčiūnienės, Ilanos Kuliešienės nuotr.

 

Papijonų ir falenų sveikata

Tai geros sveikatos šunys, tačiau, rinkdamiesi šios veislės augintinį, būtinai atkreipkite dėmesį į šuniuko tėvų sveikatą.
LKD išduoda kilmės dokumentus tik tiems šunims, kurių tėvams buvo atlikti privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai priimtini veisti, taip pat jeigu laikomasi veisimo reikalavimų, kurie įvesti dėl šių šunų sveikatos ir gerovės:

•    Kalytės gali būti kergiamos nuo 14 mėn., patinai – nuo 12 mėn. amžiaus.
•    Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.
•    Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.
•    Abiem tėvams, ne anksčiau kaip 14 mėn. amžiaus, turi būti atliktas kelio girnelės išnirimo tyrimas. Leidžiama veisti šunis, jeigu abiejų tėvų kelio girnelių išnirimo laipsnių suma neviršija 2 (skaičiuojant imamas kiekvieno šuns vienas maksimalus kelio girnelės išnirimo laipsnis).
•    Abiem tėvams kartą per gyvenimą turi būti atliktas akių tyrimas dėl progresuojančios tinklainės atrofijos. Šunis, sergančius šia liga, veisti draudžiama.

Šuniukų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose šunų parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“. Papijonai ir falenai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų, turi netaisyklingą sąkandį (viršutiniai ir apatiniai kandžiai nesiliečia), paralyžiuotą arba nuolat matomą liežuvį.

Šunys bei kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose, jeigu jie turi dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo ar kalė tinka veisti.

Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais, būsite tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks veislės reikalavimus, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę. Kuo kruopščiau rinksitės augintinį, tuo ilgaamžiškesnio draugo galite tikėtis, kurio sveikata nekels rūpesčių ir nereikalaus brangios veterinarijos gydytojų priežiūros.

Dažniau pasitaikantys sveikatos sutrikimai ir patarimai, kaip saugoti savo augintinį.

Kelio girnelės išnirimas. Tai skausmą kelianti būklė, dėl kurios šunys ima šlubčioti arba nesiremia kuria nors užpakaline koja. Kadangi paveldimumas turi reikšmės, rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas kelio girnelės išnirimo tyrimas, ir maksimalių išnirimo laipsnių suma neviršija 2. Idealu, jeigu abiem tėvams abiejų kelio girnelių nustatytas 0 laipsnis (nėra jokių šio susirgimo požymių).

Kaulų lūžiai. Kaip ir kiti smulkūs šunys, papijonai bei falenai turi trapesnius kaulus, todėl ypač reikia saugoti priekines galūnes – jų kaulai gali lūžti nušokus ar iškritus iš rankų, kitos aukštesnės vietos.

Progresuojanti tinklainės atrofija. Tai progresuojanti akių liga, paveldima autosominiu recesyviuoju būdu: iš pradžių šunys ima blogiau matyti prietemoje, o vėliau gali ir apakti. Kliniškai tampa pastebima 4-6 metų amžiaus šunims. Serga tik 1 proc. papijonų ir falenų – tie, kurie iš abiejų tėvų paveldėjo po vieną mutavusį geną, tačiau dar maždaug 18 proc. šios veislės šunų visame pasaulyje yra kliniškai sveiki ligos nešiotojai, turintys vieną mutavusio geno kopiją. Jie patys nesusirgs, bet gali mutavusį geną perduoti palikuoniams.

Kad išvengtumėte šio susirgimo, rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas akių tyrimas dėl progresuojančios tinklainės atrofijos. Geriausia, kai atliekamas DNR tyrimas, kurio atsakymas yra tiksliausias (sveiko, neturinčio mutavusio geno šuns rezultatas yra „clear“). Sveiko, turinčio vieną mutavusio geno kopiją, šuns rezultatas yra nešiotojas („carrier“). Toks šuo taip pat bus kliniškai sveikas, tačiau jį kergti galima tik su neturinčiu mutavusio geno partneriu („clear“), kad būtų išvengta sergančių palikuonių gimimo.

Kol kas rasta tik viena geno mutacija, sukelianti papijonams ir falenams vieno tipo (pap-PRA1) progresuojančią tinklainės atrofiją. Tačiau veislei būdingos bent kelios skirtingos genų mutacijos (mažiausiai dvi, o galbūt ir daugiau), sukeliančios skirtingų tipų progresuojančią tinklainės atrofiją.

Deja, kitų mutacijų genetiniais testais kol kas negalima nustatyti (šiuo metu ieškoma antrojo tipo PRA sukelianti mutacija, bet kada sulauksime rezultatų, neaišku), todėl ir pap-PRA1 DNR testu patikrintas šuo gali pasirodyti esąs kito tipo PRA nešiotojas ar net sergantis. Nustatyti ligą galima tik oftalmologinės apžiūros metu (sveiki nešiotojai niekaip nenustatomi). Taigi oftalmologinis akių tyrimas, ypač vyresnio amžiaus šunims, nepraranda aktualumo!

Retos paveldimosios ligos. Veisėjai šuniukų tėvams prieš veisimą gali savo nuožiūra atlikti von Willebrando ligos (I tipo) DNR tyrimą ir informuoti apie gautus rezultatus. Kai kurių autorių duomenimis, I tipo von Willebrando liga yra paveldima autosominiu, ne visiškai dominantiniu būdu.

Tai reiškia, kad ne tik sergantys šunys, bet ir mutavusio geno nešiotojai gali turėti ligos požymių, tik silpniau pasireiškiančių. Todėl nerekomenduojama veisti ne tik šia liga sergančių šunų, bet ir nešiotojų. Tačiau dėl mutavusio geno perdavimo yra nemažai klaustukų… Dauguma šaltinių nurodo autosominį recesyvųjį paveldėjimo būdą ir tik keli – autosominį, ne visiškai dominantinį.

Vadinasi, nėra aišku, kaip būtent ši liga paveldima. Autosominiu recesyviuoju būdu perduodamos ligos sveikus nešiotojus kergti galima, bet tik su patikrintais, neturinčiais atitinkamos mutacijos partneriais („clear“). Šitaip išvengiama sergančių palikuonių gimimo (gimsta tik „švarūs“ šunys ir sveiki nešiotojai) ir nemažinama veislės genetinė įvairovė. Išmetant iš veisimo visus visų įmanomų ligų nešiotojus yra labai susiaurinamas genetinis veislės fondas, dėl to mažėja veislės plastiškumas ir atsparumas, daugėja priverstinių giminingų kergimų, didėja tikimybė „išplatinti“ kitas, kol kas neatpažįstamas arba genetiniais testais netestuojamas ligas, o tai skausminga retoms šunų veislėms.

NAD (neuroaksoninė distrofija). Paveldima autosominiu recesyviuoju būdu (suserga šuniukas, paveldėjęs iš abiejų tėvų po vieną mutavusį geną). Sergančiam šuniukui pirmi užpakalinių galūnių motorikos sutrikimo ženklai gali pasireikšti jau 6 savaičių amžiaus. Liga greitai progresuoja ir šuniukas neišgyvena ilgiau nei 6-7 mėnesius. JAV neseniai nustatyta šią ligą lemianti geno mutacija, sukurtas DNR testas jai nustatyti. Kol kas mokslinis tyrimas nebaigtas, medžiaga apie mutavusį geną nepublikuota, bet galima tikėtis, kad artimiausiu metu testas taps prieinamas papijonų ir falenų veisėjams.

Parengė Rūta Kudelytė ir Ilana Kuliešienė

Informacijos šaltiniai:

AHONEN, Saija J.; ARUMILLI, Meharji; LOHI, Hannes. A CNGB1 frameshift mutation in Papillon and Phalene dogs with progressive retinal atrophy. PLoS One, 2013, 8.8: e72122. http://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0072122

Papillon Club of America Papillon Health and Genetics Committee. Statistics for PRA1 Test Results (from 2012 Inception thru September 2016). Prieiga internetu: http://www.pcagenetics.com/PRA1/stats/PRA1%20Stats%2009-30-2016.pdf.

Von Willebrand’s disease type I (vWD I). Prieiga per internetą: http://eurovetgene.com/index.php/en/test-list/canine?option=com_content&view=article&id=503

http://www.pcagenetics.com/ARTICLES/074-NAD-Neuroaxonal-Dystrophy.html