Tarptautinės šunų parodos (CACIB) vyks rugpjūčio 2, 3, 4 d. Druskininkuose. Dalyviai registruojami iki liepos 7 d. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Auksaspalvis retriveris

Viena populiariausių šunų veislių pasaulyje – auksaspalvis retriveris. Koks šių šunų charakteris ir kodėl auksaspalviai vadinami šeimos šunimis?

 

Šeimos šuo

Tai ramaus temperamento, švelnus ir kantrus su vaikais šuo. Tai šuo, kuris puikiai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, tačiau geriausiai jaučiasi gyvendamas šeimoje ir vakarus leisdamas prie šeimininko kojų…
Tai idealus kompanionas, ištikimas šuo, mylintis visus šeimos narius. Kiekvieną žmogų ir gyvūną jis pasitinka vizgindamas uodegą, puikiai sutaria su visais.

Šis šuo netinka sargauti. Taip, jis suloja kaip ir kiekvienas šuo, tačiau šitaip išreiškia ne pyktį ar sargumą, o džiaugsmą: „Štai dar vienas, su kuriuo  draugausiu!“.
Nors tai gana jauna šunų veislė, bet per trumpą laiką paplito visame pasaulyje ir „padarė“ žaibišką karjerą. Priežastis – ne tik patraukli išvaizda, bet ir šios veislės savybės.

Jis įeina į „madingiausių“ šunų dešimtuką, o daugelyje Vakarų valstybių net į trejetuką. Populiarumą įgijo savo auksiniu charakteriu – yra protingas, linksmas, mielas.

Tačiau už viską svarbiau yra šio šuns įgimtos darbinės savybės. Pirmiausia tai medžioklinis paukštšunis, atnešantis iš vandens pašautus paukščius. Medžiotojų konkursuose sutinkami rečiau už Labradoro retriverius, tačiau, atlikdami užduotis ramiai ir nuosekliai, sugeba gauti CACiT titulus (kandidatas į tarpt. darbo čempionus). Auksaspalviams lauko bandymuose trūksta greičio, bet, būdami kruopštūs, jie padaro mažiau klaidų. Medžiodami laikosi greta šeimininko ir puola į priekį tik išgirdę komandą. Noriai šoka į vandenį, nekreipdami dėmesio į oro sąlygas.

Auksaspalviai retriveriai yra puikūs neįgaliųjų pagalbininkai – specialiai paruošti šunys gali atlikti daugiau kaip 50 komandų. Vis daugiau šios veislės šunų dalyvauja kaniterapijoje. Tai talentingi aklųjų vedliai, neįgaliųjų palydovai. Prancūzijoje auksaspalviai ir Labradoro retriveriai sudaro net 70 proc. šunų, padedančių akliesiems ir neįgaliesiems. Dirbdami šį darbą yra delikatūs, sumanūs, kantrūs, be to, aplinkiniai maloniai reaguoja į gražų šunį, lydintį pagalbos reikalingą žmogų.
Šveicarijos auksaspalviai retriveriai garsėja kaip geriausi gelbėtojai – šios šalies dresavimo mokyklos, rengiančios šunis darbui po žemės drebėjimų ir kt. stichinių nelaimių, turi išdresavusios šimtus auksaspalvių.

Veislės kilmės istorija

Auksaspalvių retriverių veislės atsiradimas iki galo neaiškus. Manoma, jog jie, kaip ir Labradoro retriveriai, kilo iš Niūfaundlendo salos. Jų protėvius žvejai naudojo traukti tinklus. XIX a. šie šunys pateko į Angliją ir buvo kryžminami su įvairiomis anglų šunų veislėmis. Viena jų – Tweed vandens spanieliai – ištvermingi pajūrio gyventojų šunys, drąsūs, gero temperamento, galintys dirbti atšiauriomis sąlygomis. Tweed vandens spanieliai „padovanojo“ šiuolaikiniams retriveriams temperamentą ir išskirtinius būdo bruožus.

Lordas Tweedmouth iš pradžių poravo geltoną, garbanotu kailiu retriverį (Wawy coated retriever) Nous ir Tweed vandens spanielę  (Tweed Water spaniel) Bell. Jiems gimė keturi šuniukai – KROKUS, KOUSLIP, ADA ir PRIMROUS. Tuo metu ši veislė buvo banguotu kepenų spalvos kailiu, nedidelio ūgio. 1868-1890 m. Lordas Tweedmouth į veisimo programą įtraukė  juodos retriverius, smėlio spalvos bladhaundą ir airių seterį. Kryžminimui buvo atrenkami panašaus charakterio individai, turintys geltoną kailį.

Pats Lordas gyveno Invernšyre, Škotijos kalnuose, todėl specialiai išvedė paukštinį medžioklinį šunį, gebantį gerai plaukti ir traukti paukščius iš šalto vandens. Dėl savo grožio ir gero charakterio veislė greit tapo renginių, reklamos ir kino filmų žvaigžde. 1913 m. Anglijos kinologų klubas auksaspalvį retriverį įregistravo kaip atskirą šunų veislę.

Lietuvoje pirmieji auksaspalviai retriveriai pasirodė tik 1996 metais.

 

 

Auksaspalvio retriverio standartas

8-oji FCI grupė, nr. 111. Kilmės šalis – Didžioji Britanija.

Ūgis ir svoris. Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-61 cm (svoris 35-38 kg), kalių – 51-56 cm (svoris 27-30 kg).

Galva. Proporcinga kūnui, gana didelė, tačiau negrubi, pageidautina be nuokarų, tačiau jeigu galva stambi – dažniausiai būna nedidelė nuokara. Kaukolė plati, viršugalvis platus, išgaubtas, tačiau neturi sudaryti labai apvalios galvos įspūdžio. Pakaušio gumburas nesmarkiai išreikštas. Perėjimas nuo kaktos iki snukio ryškus, tačiau jis neturi būti toks staigus kaip vokiečių bokserio ar  niūfaundlendo. Snukio ilgis beveik lygus ilgiui nuo pakaušio gumburo iki perėjimo nuo kaktos iki snukio. Kaktos ir snukio linijos lygiagrečios. Snukis platus ir gilus, pakankamai trumpas. Skruostikauliai nesmarkiai išreikšti. Žandikauliai stambūs. Viršutinė lūpa prigludusi, gerai dengia apatinį žandikaulį. Lūpų pigmentacija tamsi.
Trūkumai: siauras, smailas snukis, nelygiagrečių linijų galva, ryškūs skruostikauliai, nesmarkiai  arba per daug smarkiai išreikštas perėjimas nuo kaktos iki snukio. Viršugalvis labai apvalus arba plokščias. Labai didelė nuokara, raukšlėtas snukis.

Nosis. Plati, šnervės gerai išsivysčiusios. Nosies nugarėlė tiesi. Pageidautina juoda spalva, tačiau kalės rujos ar nėštumo metu ir beveik visi patinai žiemos metu šiek tiek pašviesėja, lieka juodas apvadas aplink nosies pagrindą.
Trūkumai: nuleista arba per daug užriesta nosis, labai nestipri pigmentacija.

Dantys. Dantys ir žandikauliai tvirti, sukandimas žirkliškas. Pageidautini visi dantys (42), tačiau FCI standartas nenurodo dantų formulės, jame tik tiksliai nusakoma, kad sukandimas turi būti žirkliškas – privaloma po 6 kandžius viršutiniuose ir apatiniuose žandikauliuose, taip pat 4 iltys. Tačiau, kergiant šunis, neturinčius visų reikalingų dantų, patartina partnerius parinkti su visais dantimis. Trūkumai: perkandimas ar neprikandimas.

Ausys. Nulėpusios, vidutinio dydžio, gana plačiu pagrindu, išaugusios truputį aukščiau akių linijos, priekiniu kraštu prigludusios prie galvos.
Trūkumai: neproporcingos galvai ausys (per didelės ar mažos), labai aukštai išaugusios, neprigludusios.

Akys. Žvilgsnis ramus, draugiškas, šiek tiek liūdnas, protingas. Tamsiai rudos, su tamsiu apvadu, vidutinio dydžio, gilios, atstu viena nuo kitos, trikampės formos.
Trūkumai: migdoliškos, labai apvalios, išsprogusios, nukarusiais vokais, juodos arba gelsvos spalvos, be tamsaus apvado akys.

Kaklas. Vidutinio ilgio, stambus, tvirtas, raumeningas. Trūkumai: labai ilgas ar per daug trumpas kaklas, neproporcingas visam kūnui.

Kūnas. Šiek tiek ištemptos formos kūno. Nugara tvirta ir plati, tiesi, be įlinkimų, pereinanti link uodegos pagrindo. Ketera aiškiai išreikšta. Juosmuo tvirtas, platus, neiškilus, gana trumpas. Krūtinės ląsta plati, su gerai išgaubtais šonkauliais, siekia alkūnės sąnarį ar šiek tiek nusileidusi žemiau jo. Žiūrint iš šono krūtinės gylis turi sudaryti maždaug 45 %  viso šuns ūgio. Viršutinė linija tiesi, šiek tiek nuolaidi link uodegos, pilvas silpnai įtrauktas, todėl apatinė linija beveik tiesi.
Trūkumai: kvadratinės kūno formos šuo (ūgis lygus šuns ilgiui); viršutinė linija įlinkusi; ilgas juosmuo, iškilus; siaura krūtinė, nesiekianti alkūnės sąnario arba per daug plati, statinės formos krūtinė; labai įtrauktas pilvas.

Uodega. Stora ties pagrindu, gerai apaugusi tankiais puošiamaisiais plaukais, siekianti kulno sąnarį. Ji tarytum sudaro nugaros linijos tąsą. Šuo eidamas neša ją pakeltą, bet neaukščiau nugaros linijos. Priimtina ir „linksma“ uodega, tačiau ji neturi būti užriesta virš nugaros. Ji užbaigia bendrą harmoningai sudėto šuns išvaizdą, sudaro vientisą liniją nuo keteros iki uodegos galiuko.
Trūkumai: uodega, nesiekianti kulno sąnario, ar gerokai ilgesnė negu reikalauja standartas; einant nešama aukščiau nugaros linijos, užriesta virš nugaros. Uodega negali būti judesio metu nuleista žemyn, vizginama.

Priekinės galūnės. Tiesios, tvirtos, kaulingos. Priekinės galūnės prie kūno pritvirtintos stiprių raumenų ir raiščių pagalba, kurie prasideda nuo 1 iki 5 šonkaulio ir baigiasi prie trikampės mentės. Aukščiausias mentės kampas sudaro keterą, todėl jei raumenų masė maža ar yra netinkamas prisitvirtinimo kampas, ketera neryški. Mentės sąnarys jungiasi su petikauliu. Teisingas šių dviejų kaulų susijungimo kampas užtikrina teisingą priekinių galūnių judesį. Jis turi būti ilgas, lengvas, energingas, priekinės galūnės toli išmetamos į priekį. Kuo kampas bukesnis, tuo priekinių galūnių žingsnis trumpesnis. Tada žingsnis neproduktyvus, šuo labai greitai nuo bėgimo risčia pereina prie šuolių. Dilbio kaulai tiesūs, tvirti, statmeni į žemę, jei petikaulio ir menties kampas sudaro apie 90 laipsnių, tai priekinės galūnės yra tvirtai ir stačiai atsirėmusios į žemę.
Trūkumai: peties kampas tiesus, trumpas petikaulis, nepriglaustos alkūnės, netiesios, plonos kojos, silpni ar per daug statūs riešai.

Užpakalinės galūnės. Raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Kad šuo galėtų produktyviai judėti svarbūs ir klubo bei kelio sąnariai. Šlaunikaulio susijungimas su blauzdos kaulais sudaro kelio sąnarį. Šlaunikaulis turi būti pakankamai ilgas, kad susijungimo kampas būtų apie 110 laipsnių. Tai užtikrintų optimaliai galingą atsispyrimą. Tačiau jei šlaunikaulis ir blauzdikauliai labai ilgi, kampas tarp jų bus per daug ryškus, todėl mažins atsispyrimo galią. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai yra gerai išreikšti, statmeni, lygiagretūs.
Trūkumai: tiesūs arba per smarkiai išreikšti kelio sąnariai, neteisingas slėsnų statymas, suartėję kulno sąnariai, neraumeningos strėnos.

Letenos. Tvirtos ir kompaktiškos, su suspaustais pirštais ir gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis. Trūkumai: nesuspaustos, ilgais pirštais, išskėstos letenos.

Kailis. Tankus, su geru poplaukiu. Jis saugo šunį nuo vandens ir žvarbaus vėjo. Pageidautina, kad plaukas būtų tiesus, tačiau gali būti šiek tiek banguotas (negarbanotas). Priekinių ir užpakalinių kojų, uodegos ir pilvo apačios ilgesni, puošnesnis plaukai. Kūno plaukai trumpesni, bet labai tankūs. Trūkumai: labai garbanotas kailis, be poplaukio, per minkštas kailis.
Kailio spalva. Nuo intensyviai auksinės iki kreminės. Gali būti nedidelė balta dėmelė ant krūtinės. Viso kūno spalvos intensyvumas gali būti nevienodas, ypač tai matyti ryškiai auksinės spalvos šunų – plaukai šiek tiek šviesesni pilvo apačioje, ant uodegos, kojų, tačiau negali būti kitos spalvos dėmių. Trūkumai: seterio raudonumo-magahoni, ruda spalva.

Judesiai. Taisyklingi judesiai gali būti tik gerai sudėto šuns. Visi, kad ir nedideli trūkumai, išryškėja pradėjus šuniui judėti. Judant risčia judesiai laisvi be didelių pastangų, alkūnės gerai prigludusios prie kūno, žingsnis platus ir lengvas. Galūnės turi judėti paeiliui, tvirtai, į priekį, viena linija. Apžiūrint iš nugaros galinės kojos turi judėti paraleliai viena kitai, viena linija su priekinėmis.
Trūkumai: trumpas žingsnis, aukštai iškeliami priekinių kojų riešai rodo, kad netaisyklingai pastatyta mentė; trumpi, per daug statūs galinių kojų judesiai rodo, kad netaisyklingas šlaunikaulio ir blauzdikaulio kampas.

Diskvalifikacinės ydos

1. Ūgio neatitikimas pagal standartą.
2. Kupiūruotas ar kitaip pakeistas uodegos ilgis. Netiesi, „laužta“ uodega.
3. Bet kokia kitokia spalva, išskyrus tas, kurios aprašytos standarte.
4. Nežirkliškas sukandimas.
5. Abiejų sėklidžių trūkumas.
6. Agresija, stipriai išreikštas bailumas.

 

 

 

 

 

 

 

Kailio priežiūra

Maudymas. Jei kailis banguotas ir linkęs garbanotis po prausimo, patartina šunį maudyti likus 3-4 d. iki parodos. Tačiau jei kailio mažai, jis yra tiesus, galima maudyti  parodos dieną. Patartina džiovinti džiovintuvu, banguojantis kailis šiek tiek ištiesinamas, o jei kailio mažai, jis taps šiek tiek puresnis. Šampūną reikėtų pasirinkti ilgakailiams šunims, kuris padaro plaukus puresnius, tačiau jų neminkština. Patartina naudoti kondicionierių – sumažinti plaukų statiškumą, vėlimąsi.

Auksaspalvių retriverių kailis kerpamas likus iki parodos savaitei, o dailinimas parodos išvakarėse.

Kailio kirpimo vietos – kojos, uodega ir kaklas, ausys, galva. Pirmiausiai iškerpami plaukai iš tarpupirščių, padailinama iš viršaus, padarant leteną katiniška. Priekinių letenų nugarinėje dalyje lygiai nukerpami plaukai iki rudimentinio pirštuko, neliečiami aukščiau esantys puošiamieji plaukai, juos galima palyginti, jeigu yra labai daug ir velkasi žeme. Užpakalinės kojos plaukai iš nugarinės pusės, nuo letenos iki kulno, nukerpami tiesia linija. Jei labai gausūs „kelnių“ plaukai, galima šiek tiek nukirpti, atidengiant kulno sąnarį, tačiau didesnė dauguma paliekama.

Kaklas, ausys, galva – plaukai kerpami savaitę prieš parodą, pirmiausia nukerpamas styrantis kailis aplink ausis, prie ausies pagrindo, šiek tiek palyginamas ausies kraštelis, tačiau nenukirpkite labai daug. Turime suteikti šuniui tvarkos įspūdį. Kaklas kerpamas iki krūtinkaulio, paliekant maždaug 1-2 cm ilgio kailį. Taip optiškai kaklą pailginame, suteikiame elegantiškumo. Nereikia persistengti, per daug nukirptas šuo atrodys panašus į seterį.

Uodegos plaukai kerpami prieš savaitę, suteikiant plunksnos išvaizdą, kurios galas yra bukas. Jei paliekamas smailas, bus panašu į seterio uodegą. Uodegos plaukai turi baigtis ties paskutiniuoju uodegos slanksteliu.

Reikalavimai LRMK narių veisiamiems šunims

1. Kergimo metu kalės turi būti ne jaunesnės kaip 18 mėnesių, patinai – 12 mėnesių. Pirmo kergimo metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų. Kalė tinkama veisimui iki 8 metų. Patinai gali būti veisiami neribojant jų amžiaus.

2. Kitą kartą kalę galima kergti, kai po šuniukų gimimo yra praėję mažiausiai 8 mėnesiai.

3. Visiems kergiamiems patinams ir kalėms, vyresniems nei 12 mėn., privalomi klubo sąnario ir alkūnių sąnarių displazijos tyrimai. Patinai ir kalės su klubo sąnarių D, E ir alkūnių sąnarių 3 displazijos laipsniais neveisiami. Patinus ar kales su C displazija galima kergti tik su sveikais šunimis (A ar B displazijos), taip pat esant alkūnės sąnarių displazijai 2, tik su partneriu, kuris turi ne aukštesnį kaip 0 arba 1 laipsnį.

4. Visiems šunims, vyresniems nei 12 mėn., privalomas akių tyrimas. Tyrimo, atlikto tiesioginės oftalmoskopijos metodu, sertifikatas galioja 24 mėnėsius.

5. Kergiant šunis iki 2 metų amžiaus (18-24 mėn.) galima veisti, jeigu  sertifikatinėse, specializuotose arba tarptautinėse parodose dviejų skirtingų teisėjų buvo įvertinti: kalės – ne blogiau nei „labai gerai“, patinai – ne blogiau nei „puikiai”. Galioja įvertinimai, gauti ir atstovaujant jaunimo klasei.

6. Kergiant šunis, vyresnius nei 2 metų amžiaus, galima veisti, jeigu pereinamojoje, atvirojoje, darbinėje arba čempionų klasėse buvo įvertinti dviejų skirtingų teisėjų: kalės – ne blogiau nei „labai gerai“, patinai – ne blogiau nei „puikiai”. Vienas iš įvertinimų turi būti gautas specializuotoje arba tarptautinėje parodoje.
Pageidautina, kad veisiami šunys turėtų atliktus galimus genetinių ligų tyrimus. Rekomenduojama nenaudoti veisimui kombinacijų, žinant, kad būsimieji tėvai yra konkrečių ligų nešiotojai („carrier“), braukti iš veisimo programų šunis, kuriems yra nustatytos genetinės ligos – sergantys šunys  (affected“).

LRMK nariams šunų veisimo reikalavimai yra griežtesni, palyginti su kitais LKD klubų nariais – siekiama gerinti šios veislės grynumą, sveikatą ir eksterjero savybes.

Auksaspalvių retriverių sveikata

Vidutinė auksaspalvių retriverių gyvenimo trukmė yra 12–13 metų. Kai renkamės  augintinį, dažniau galvojame apie džiaugsmą, kurį suteiks mums naujasis šeimos draugas, o ne apie ligas, kuriomis jis gali sirgti.
Net ir geriausias maistas, tinkamiausia priežiūra ir šeimos meilė bei profesionali veterinaro priežiūra negali garantuoti visaverčio gyvenimo – ne visada pavyksta išvengti ligų.

Odos ligos

Retriverių kailis nereikalauja specialios priežiūros, tačiau jį būtina reguliariai valyti bei šukuoti. Sveiko šuns kailis yra gražus ir žvilgantis. Sausas ir lūžinėjantis kailis, pleiskanojanti, žvynuota ar paraudusi oda gali būti alerginės, endokrininės ir kitos ligos simptomas. Pastebėjus nepageidaujamus pakitimus, rekomenduojama pasitarti su veterinarijos gydytoju.

Alerginės odos ligos (atopija)

Dažnai pasitaikanti alerginė liga – alerginė reakcija įsisiurbus išorės parazitams. Tačiau vis dažniau retriveriams diagnozuojama ne parazitų sukelta alergija – atopija. Tai paveldėtas šuns polinkis reaguoti į aplinkos alergenus. Ilgai manyta, jog alergenai arba medžiagos, kuriems šunys yra jautrūs, patenka per kvėpavimo takus, tačiau vis dažniau pasitvirtina nuomonė, kad alergiją sukėlė alergeno kontaktas su oda. Paprastai klinikiniai atopijos požymiai išryškėja pirmaisiais – trečiaisiais  gyvenimo metais, tačiau žinomi ir 6-12 mėn. šuniukų susirgimo atvejai. Pagrindinis ligos požymis – stiprus niežėjimas, nusikasoma iki gilių žaizdų, tuomet nuo nešvarių nagų patenka įvairių bakterijų, o tai sukelia antrines infekcijas (žaizdos pūliuoja, atsiranda šlapiuojančios egzemos).

Ichtiozė (ICT) – įgimtas dermatologinis susirgimas, kuriam būdingas nuolatinis odos pleiskanojimas. Pleiskanos būna nuo balsvos iki juodos spalvos, požymius galima pastebėti vos kelių savaičių amžiaus šuniukams. Atliekami genetiniai DNR tyrimai, tai leidžia eliminuoti sergančius šunis.

Endokrininės ligos

Pleiskanojanti oda ir slenkantis kailis gali būti endokrininės ligos požymis. Viena tokių ligų – hipotiroidizmas. Numanomas genetinis paveldimumas, todėl, rinkdamiesi šuniuką, pasidomėkite, ar šia liga nesirgo jo tėvai, seneliai ar proseneliai.
Hipotiroidizmas yra endokrininės sistemos sutrikimas, būdingas tam tikroms šunų veislėms, įskaitant ir retriverius. Skydliaukės hormonų nepakankamumas lėtina medžiagų apykaitą ir tai paveikia visas kūno sistemas. Ligos pradžia gali būti beveik nepastebima, bet pagrindiniai prasidedančios ligos požymiai – mieguistumas, vangumas, nenoras judėti, antsvoris, sausa, „žvynuota“ oda, plaukų slinkimas ir antrinės odos infekcijos. Taip pat tai turi įtakos lytinei sistemos veiklai, kalės rujoja nereguliariai, sunku nustatyti vaisingas dienas, rujos trukmė sutrinka, galimas nevaisingumas. Dauguma šių simptomų būdingi ir kitoms ligoms, todėl būtina atlikti hormoninius tyrimus.

Piktybiniai ir nepiktybiniai augliai

Šuns glostymas ir šukavimas padeda puoselėti gražų šuns kailį ir laiku pastebėti patinimus ar guziukus. Aptikę guzą ar patinimą nedelsdami šunį parodykite veterinarijos gydytojui. Labai svarbu diagnozuoti auglį kuo anksčiau, kad būtų galima skirti tinkamą gydymą.
Paprastai augliai arba navikai skirstomi į gerybinius ir piktybinius. Gerybiniai augliai auga lėtai, jie neįauga į kitus audinius. Nebūna skausmingi, šuns savijauta nepablogėja, todėl augliai gali išlikti nepastebėti ilgą laiką. Laiku diagnozuoti ir tinkamai gydomi gerybiniai navikai išgydomi.
Piktybiniai augliai įauga į aplinkinius audinius, gali būti skausmingi. Augdami jie gali išskirti hormonus bei toksines medžiagas. Šuns savijauta pastebimai blogėja, jis gali atsisakyti maisto arba ėsti mažiau, viduriuoti, vemti, tapti liūdnas, vangus. Ligos požymiai priklauso nuo to, kuriuose organuose vystosi navikas. Retriveriams nesvetimi odos navikai, taip pat kalėms dažnai diagnozuojami pieno liaukų, gimdos ir kiaušidžių, o patinams – prostatos ir sėklidžių navikai.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Tai gana dažni retriverių susirgimai. Tačiau ne visada tiksliai nustatomos pagal esamus simptomus, dažnai šuo miršta staiga, neišaiškinus ligos priežasties. Dažniausiai pasitaikančios ligos – širdies ydos.  Tai sutrikęs širdies darbas dėl širdies vožtuvų deformacijos. Dėl sutrikusių vožtuvų elastingumo, kraujas ne visiškai pašalinamas iš širdies ertmių – dalis kraujo lieka joje arba, nepilnai užsidarius vožtuvams, dalis kraujo grižta atgal į audinius. Širdies raumuo didėja, stangrėja, širdis netenka elastingumo. Tokie šunys greit pavargsta, sunkiai lekuoja, kvėpavimas dažnas, negilus. Širdis padidėjusi, gali kauptis skysčiai pilvo ertmėje. Sunkiais atvejais dėl deguonies stygiaus galimi apalpimai, traukuliai. Manoma, kad šią ligą galima kontroliuoti veisiant tik sveikus šunis.

Nervų sistemos ligos

Epilepsija – tai pasikartojantys priepuoliai, traukuliai, su visišku arba daliniu sąmonės netekimu. Priepuoliai gali būti pirminiai (jei paveldėtas smegenų veiklos sutrikimas) arba antriniai/idiopatiniai (atsiradę dėl smegenų pažeidimo). Idiopatinė epilepsija retriveriams diagnozuojama dažniau, pirmą kartą ji pasireiškia šuneliui nuo šešerių savaičių iki trejų metų amžiaus. Pasitaiko, jog traukuliai pasireiškia ir vyresniems šunims. Sergantys šunys neveisiami.

Akių ligos

Retriveriams būdinga nemažai paveldimų akių ligų. Kai kurios jų labai rimtos ir gresia šuns apakimu (PRA –tinklainės atrofija), kitos gali visiškai nepaveikti šuns regėjimo. Kiekvienos šalies kinologų draugija turi  tam tikras taisykles, kurių laikomasi, kad būtų diagnozuojamos šunų akių ligos ir kontroliuojamas jų paplitimas – veisiami šunys reguliariai tikrinami. Paveldimomis akių ligomis sergančius šunis draudžiama veisti. Įsigyjant šuniuką labai svarbu pasitikslinti, ar abu šuniuko tėvai turi galiojančius akių testų sertifikatus, liudijančius, kad abu veisimui naudoti šunys neserga nė viena iš retriveriams būdingų paveldimųjų ligų.

Įgyta katarakta. Katarakta – tai akies lęšiuko arba jo apvalkalo drumstis. Nors manoma, kad katarakta yra paveldima liga, ji taip pat gali atsirasti dėl keleto kitų priežasčių, pvz. akies traumos, ligos (pvz.  Kaip cukrinio diabeto ar kažkokios akių ligos) pasekmė.  Dauguma atvejų šuo nejaučia jokių negalavimų ir nepatogumo, taigi gydymas nereikalingas.

Įgimta katarakta. Ji paveldima, taigi ją turi vos gimęs šuniukas. Drumstis atrodo kaip neskaidri balkšva struktūra akies viduje. Žiūrint į šuniuką nesunku pastebėti, kad jis serga šia liga. Kadangi šią ligą sukelia dominuojantis genas, nesunku kontroliuoti jos plitimą, draudžiant veisti sergančius šunis.

Tinklainės atrofija (PRA). Tai paveldima liga pasireiškianti vištakumu – nesugebėjimu matyti tamsiu paros metu. Tinklainėje – šviesai jautrioje akies dalyje – įvyksta degeneraciniai pakitimai. Iš pradžių šuo nemato tik tamsoje, bet ligai progresuojant regėjimas silpsta, nes susilpnėja vyzdžio reakcija į šviesą. Tam, kad šuo matytų, vyzdžiai plečiasi, tačiau jam darosi sunku matyti ir šviesią dieną. Palaipsniui šuo visiškai apanka. Ši liga nepagydoma. Auksaspalviams retriveriams yra nustatytos trys galimos genų mutacijos, dėl kurių išsivysto liga, todėl atliekami ir trys skirtingi genetiniai – DNR tyrimai (GR–PRA1, GR–PRA2, prcd PRA).

Tinklainės displazija (MRD) atsiranda dėl „netvarkingos“ tinklainės proliferacijos ir netipiško tinklainės atsiskyrimo embriono vystymosi metu. Retriveriams būdinga multifokalinė tinklainės displazija. Dažniausiai tai nesukelia rimtų regėjimo sutrikimų, išskyrus tuos atvejus, kai tinklainė visiškai atsiskiria (labai reti atvejai).

Klubo sąnario displazija. Rinkitės šuniuką, kurio abiems tėvams atliktas klubo sąnario tyrimas. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas klubo sąnario displazijos laipsnis yra A, B arba C.

Alkūnės sąnario displazija. Rinkitės šuniuką, kurio abiems tėvams atliktas alkūnės sąnario tyrimas. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas alkūnės  sąnario displazijos laipsnis yra 0, 1 arba 2.

Auksaspalviai retriveriai gali sirgti ir retomis paveldimomis ligomis, net jeigu nei vienas iš tėvų kliniškai jomis nesirgo, tačiau yra mutavusių genų nešiotojai. Tokius šunis galima nustatyti tik atliekant genetinius DNR tyrimus. Jeigu gautas atsakymas rodo, kad šuo turi dvi mutavusio geno kopijas, jo veisti nerekomenduojama – liga gali būti perduota palikuoniams.

Raumenų distrofija (susijusi su X chromosoma) – reta, bet sunki liga, paprastai pastebima 2 mėn. amžiaus šuniukams, dažniausiai patinams. Jiems neišsivysto raumenys, būdingas nusilpimas, rijimo sutrikimai, širdies ligos, judėjimo sutrikimai. Dažniausiai šunys nugaišta būdami jauni. Labai svarbu nustatyti kliniškai sveikas kales – mutavusio geno nešiotojas.

Degeneracinė mielopatija – neurologinė liga, dažniausiai atsirandanti nuo 8 m. amžiaus.

Lietuvoje auksaspalvių retriverių mylėtojus, augintojus ir veisėjus vienija Lietuvos retriverių mylėtojų klubas: http://www.retriveriai.lt.

Parengė Lietuvos retriverių mylėtojų klubas

Sveikatos sk. parengti padėjo Rūta Kudelytė

LRMK nuotraukos