Gruodžio 20-22 d. Vilniuje, parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos. Dalyvių registracija jau prasidėjo!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Saliukis: tobulas gamtos kūrinys

Susipažinkite su vienais gražiausių ir paslaptingiausių kurtų – saliukiais.

 

Senovės arabų sakmė liudija: kai Alachas sukūrė žmogų, po kiek laiko sugrįžo pasižiūrėti, kaip jam sekasi.
– Ar viskas gerai? – paklausė žmogaus.
– Taip, Viešpatie, – šis atsakė. – Išskyrus tai, kad man nesiseka medžioti ir prasimaitinti.
Alachas susimąstė ir tarė:
–  Duosiu tau vienintelę dovaną, kuri padės medžioti ir prasimaitinti. Bus tavo bendrakeleivis, palydovas ir gimininga siela. Niekas kitas nebus tau toks ištikimas ir atsidavęs. Bet tu privalai rūpintis juo ir elgtis kaip su sau lygiu, nes tai pats gražiausias mano kūrinys.

Pati gražiausia Alacho dovana – El Hor (kilmingas), arba saliukis

Tikroji saliukių kilmė išnyksta istorijos ūkuose… Pagal paskutinius „National Geography“ duomenis, su saliukiais buvo medžiojama jau prieš 8 000-10 000 metų. Tai įrodo ant uolų išlikę piešiniai – petroglifai, rasti senovės Persijos, dabartinio Irano teritorijoje.

Piešinyje pavaizduotas raitelis su saliukiu ir sakalu, toks medžioklės būdas labai paplitęs senovės Azijos kultūrose. Nenustatyta, kurioje šalyje slypi saliukių ištakos, tačiau visose senovės kultūrose, kurias jungė garsusis Šilko kelias, išliko šių šunų atvaizdų. Keliaudami karavanų keliais su klajoklių gentimis saliukiai buvo paplitę nuo Indijos, Kinijos, iki šiaurės Afrikos, galbūt net Sudano teritorijos.

Šios veislės šunų randama visose iškiliose senovės kultūrose – senovės Persijoje, Mesopotamijoje, Sirijoje, Arabijoje, Egipte. Egipte buvo surastos net saliukių mumifikuotos liekanos, įrodančios išskirtinę jų padėtį.

Tradiciškai saliukis niekada nebuvo perkamas ar parduodamas – tik dovanojamas kaip valdovo pagarbos ženklas kitam valdovui. Tam tikruose regionuose šie kurtai būdavo gabenami ant arabų žirgų nugarų, kad neišvargtų, kol atvyks į medžioklės vietą ir kol grobis bus pastebėtas.

Vis dėlto šiuolaikiniai saliukiai yra suvokiami kaip Viduriniųjų Rytų šalių arabų klajoklių, beduinų palydovai ir pagalbininkai, su  kuriais šių šalių kilmingieji ir valdovai medžiojo bekraštėse dykumose.

Būtina pažymėti, kad šiose musulmoniškos kultūros  šalyse šunys yra laikomi „nešvariais”– palietęs šunį turi atlikti apsiplovimo ritualą.

Tačiau šis draudimas negalioja saliukiams, nes jie laikomi „švariais”. Tai rodo išskirtinę šių kurtų padėtį, net Korane yra paminėtas saliukis.

Taip atsitiko todėl, kad ilgus tūkstantmečius saliukiai buvo vieninteliai mėsos „tiekėjai“ klajoklių gentims, gyvenančioms atšiauriomis dykumos sąlygomis. Jie miegojo kartu su savo seimininkais vienoje palapinėje, šildydami savo kūnu, saugojo jų turtą.

Yra keletas versijų, ką reiškia žodis „saliuki”, tačiau tikroviškiausia yra ta, kad tai susiję su miestu Saluq, esančiu Arabijos pusiasalyje, arba su reikšme „greitas”. Farsi (persų k.) žodis „tazy” taip pat reiškia greitį, todėl šiose šalyse išlikęs pavadinimas tazy.

Saliukiai atkeliavo į Europą kartu su arabų ristūnais

Manoma, kad į Europą pirmieji saliukiai pateko su viduramžių riteriais, grįžtančiais iš Kryžiaus karų Artimuosiuose Rytuose. Neabejotina, jie paliko savo indėlį europietiškų kurtų kilmės istorijoje, nors oficialiai tai neužfiksuota. Tačiau išliko meno kūrinių, kuriuose pavaizduoti didikai su panašiais į saliukius kurtais.

Vėlesnė istorija jau perkelia mus į XIX amžiaus Londoną, kur žinoma, kad Zoologijos sode gyveno saliukis Zilla.

Su pirmaisiais arabų ristūnais, importuotais į Didžiąją Britaniją, atkeliavo ir saliukiai. Tuo metu aktyvūs britų aristokratai – keliautojai, diplomatai, kariškiai, keliaujantys po Viduriniuosius ir Artimuosius Rytus, susižavėdavo ir atsigabendavo vieną ar porelę saliukių kaip ypatingą , egzotišką Rytų Šeichų dovaną.

Žinomiausia yra Florence Amherst, britų egiptologo dukra, daug laiko praleidusi Egipte ir atsigabenusi pirmuosius oficialiai žinomus saliukius į Angliją. Jos veislyno pavadinimas – Amherstia, ir ši šunų linija yra išlikusi iki mūsų dienų, jos saliukiai randami daugelio šiuolaikinių saliukių, išveistų Vakaruose, kilmės dokumentuose.

Būtina pažymėti, kad Florence Amherst ne tik pirmoji įvežė saliukius į Angliją, bet pirmoji juos aprašė, tai vėliau tapo pagrindu sudarant veislės standartą, kai 1923 m. buvo įkurtas Saliukių ar gazelių kurtų klubas ir Anglijos kinologų klubas patvirtino saliukių veislės standartą.

1921 m. britų karininkas Frederikas Lance grįžo iš tarnybos Damaske su keletu saliukių. Vienas jų buvo žymusis Sarona Kelb, pirmasis saliukis laimėjęs CAC. Šis kurtas yra beveik visų šiuolaikinių Vakaruose veistų saliukių kilmės dokumentuose, jis padarė didelę įtaką veislės raidai Vakarų šalyse.

Žinoma, kad saliukiai taip pat buvo įvežti į Vokietiją, tačiau Europą užgriuvus karams, labai stengtasi išsaugoti tą nedaugelį saliukių. Diplomatams padedant jie buvo išsiųsti į saugesnes vietas, taip pat ir į Jungtines Amerikos Valstijas.

Negalima nepaminėti Hope Waters – Burydown veislyno savininkės, kurios nepaprastas talentas turėjo daug įtakos saliukių paplitimui keliuose žemynuose.

Saliukis: kas jis ir koks jis?

Vera H. Watkins (Windswift veislynas) savo žymioje knygoje „Saliukis – karalių kompanionas” rašo: „Klasikinis aprašymas yra toks – saliukis yra aktyvus, sportiškas, gebantis ilgai vytis grobį kurtas. Tobula anatominė sandara jam leidžia nuostabiai prisitaikyti dirbti, kam jis ir buvo veisiamas tiek daug šimtmečių: dykumoje medžioti gazeles ir laukinius kiškius. Jis sukurtas greičiui, staigiems posūkiams, bėgimui atšiaurioje aplinkoje, reikalaujančioje ištvermės“.

Saliukiai būna trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai<…> Europoje populiaresni ilgaplaukiai,  kartais parodose galime sutikti ir trumpaplaukių. Tačiau kilmės šalyse populiaresni trumpaplaukiai saliukiai. Ten vis dar medžiojama arba rengiamos lenktynės turtingų arabų pramogai dykumose.

Tai unikali veislė, nes net veislės standarte pažymėta tipų įvairovė, nulemta labai skirtingos aplinkos, kurioje būtent tos kilmės šunys gyveno ir medžiojo. Tarkime, saliukiai iš Sirijos  gali būti stambesni, tankesnio kailio – jie medžiodavo gazeles arba laukines ožkas. Saliukiai iš Arabų Emyratų bus smulkesni, lengvesnės konstrukcijos kaulų, labai trumpo kailio, nes medžiojo laukinius kiškius. Kadangi į Vakarų šalis saliukiai buvo įvežti iš labai skirtingų regionų, iki šių dienų išlikusi tipų įvairovė matoma ir parodose bei kursingo varžybose.

Kalbant apie temperamentą būtina pabrėžti, kad net veislės standarte parašyta, jog saliukiai pakankamai atsargūs ir nepatiklūs svetimiems žmonėms, todėl nereikia tikėtis, kad šis kurtas džiaugsmingai sutiks kiekvieną žmogų, vizgindamas uodegą ir šokinėdamas. Kaip dauguma kurtų, jie turi savo „nuomonę“, žino, kas jiems priimtina, o kas ne. Jie džiaugsmingai pasitiks namo grįžusi šeimininką, šiltai ir meiliai elgsis su visais šeimos nariais, tačiau su svetimais žmonėmis bus labai atsargūs ir nepatiklūs. Reikia laiko, kad įgytumėte saliukio pasitikėjimą.

Šie kurtai labai aiškiai žino, ko nori, ir ko nenori, todėl, kalbant apie jų dresūrą, pirmiausia reikia juos sudominti, motyvuoti. Tačiau svarbiausias raktinis žodis šiuo atveju yra… kantrybė!

Auklėjant salukius šiurkštūs, grubūs metodai yra nepriimtini. Tik švelniai, kantriai ir nuosekliai dirbant galima sulaukti puikių rezultatų.

Žinoma, saliukiai niekada nenešios jums kamuoliuko, nes jie ne retriveriai ar vokiečių aviganiai. Jų paskirtis buvo lavinama siekiant greičio, vikrumo ir ištvermės, todėl jūsų lūkesčiai turėtų būti realistiški.

Saliukių medžioklės instinktai išlavinti per šimtmečius, šunys įpratę jais pasikliauti ir priimti spendimus, nes tai lėmė išgyvenimą atšiauriose dykumose ir stepėse.

Štai kodėl būtina ankstyvame amžiuje pradėti saliukio šuniuko socializaciją, pratinti prie šiuolaikinės civilizacijos, svetimų žmonių ir kitų šunų. Svarbu įgyti saliukio pasitikėjimą, nes, jį praradus, labai sunku jį atstatyti – saliukiai turi išskirtinę atmintį.

Saliukiams būtini fiziniai krūviai saugioje aplinkoje, aptvertoje teritorijoje arba labai toli nuo gyvenviečių bei kelių. Primygtinai nepatartina paleisti nuo pavadžio bet kurį kurtą mieste. Šie fiziniai krūviai padės ne tik išlaikyti gerą šuns sveikatą, bet ir temperamentą, nes nuobodžiaujantis, „užsitupėjęs“ namuose saliukis tikrai gali pridaryti rūpesčių – jo guvus protas ir energija neabejotinai padės jam susikurti pramogų.

Todėl nevertėtų įsigyti saliukio, jei neturite laiko ar galimybių suteikti jam pabėgioti laisvėje. Saliukiams būtinas tamprus ryšys su šeimininku, todėl jis labai džiaugsis galimybe dalyvauti kursingo ar agility treniruotėse ir varžybose.

Neverta įsigyti saliukio, jei dirbate 8 valandas per dieną  ir planuojate jį vieną palikti tarp keturių sienų. Taip pat šio šuns negalima laikyti šunidėje ar voljere, ši veislė šimtmečiais gyveno šalia žmogaus, todėl jam būtinas nuolatinis ryšys su savo šeimininku.

Tai ilgaamžiai šunys, gyvenantys 13-15 metų, šeimininko ir namų pasikeitimas jiems yra labai didelė trauma, todėl nepamirškite: įsigydamas saliukį jūs įsipareigojate ilgam.

Saliukiai, lyginant su kitomis šunų veislėmis, yra labai sveiki šunys. Žinoma, blogėjant ekologinei aplinkai saliukiai serga onkologinėmis, širdies, medžiagų apykaitos ligomis, tačiau dėl aktyvaus gyvenimo būdo saliukiai dažniau susiduria su traumomis, lūžiais, raiščių patempimais, todėl reikėtų įvertinti ir galimas išlaidas ne tik kasmetiniams skiepams, bet ir galimas išlaidas traumoms gydyti.

Taip pat būtina pažymėti, kad salukiai, kaip ir kiti kurtai, gali būti jautrūs anestezijai ir senatvėje linkę sirgti sąnarių ligomis (artritais), todėl reikia pasirūpinti, kad jie turėtų šiltą, minkštą, nuo skersvėjų apsaugotą guolį.

Senovės Rytų kultūrose saliukiams rodytas išskirtinis dėmesys išliko iki šių dienų  juos puošiant antkakliais su „kutosais“, varpeliais, karoliukais, dengiant gūniomis kaip arabų ristūnus, kad būtų apsaugoti nuo šalčio ir drėgmės. Net senovės piešiniuose saliukiai vaizduojami su puošniais antkakliais ir gūniomis.

Kaip rašoma minėtoje Veros H. Watkins knygoje, svarbu nepamiršti mums iškeltos užduoties – išsaugoti šią tobulybę nesugadintą, nepaisant šiuolaikinės civilizacijos pokyčių, atsirandančių tuose regionuose, kuriuose nuo Antikos laikų gyveno saliukiai. Turime atsižvelgti į turtingą istoriją ir išsaugoti saliukį tokį, koks buvo per tūkstantmečius.

SALIUKIO standartas, X FCI grupė, Nr. 269

PASKIRTIS. Medžioklė ir persekiojimo varžybos (FCI).

BENDRA IŠVAIZDA. Šios veislės šunys palieka grakštumo, simetrijos, greičio ir ištvermės, derančios su jėga ir judrumu, įspūdį. Trumpaplaukių saliukių savybės tokios pat, išskyrus kailį be „karčiukų“.

PROPORCIJOS. Kūno ilgis (nuo menčių iki uodegikaulio) apytikriai lygus ūgiui ties ketera, nors šuo kartais atrodo ilgesnis, nei yra iš tiesų.

ELGESYS IR TEMPERAMENTAS. Su nepažįstamaisiais santūrus, tačiau ne baikštus ar agresyvus. Orus, protingas ir nepriklausomas.

GALVA. Ilga ir siaura, kilni.

VIRŠUGALVIS. Kaukolė vidutiniškai plati tarp ausų, ne kupolo formos. Perėjimas tarp kaktos ir snukio neryškus.

GALVOS PRIEKIS. Nosis juoda arba rudos kepenėlių spalvos. Žandikauliai ir dantys stiprūs, taisyklinga žirkliška sąkanda. Akys tamsios arba šviesiai rudos ir šviesios, didelės, ovalo formos, tačiau ne pernelyg iškilios. Žvilgsnis orus ir švelnus, atsidavęs ir įžvalgus. Ausys ilgos, apaugusios ilgais šilkiniais plaukais, išaugusios aukštai, paslankios, kabančios, prigludusios prie kaukolės.

KAKLAS. Ilgas, liesas ir raumeningas.

KŪNAS. Nugara pakankamai plati. Juosmuo šiek tiek išlenktas, raumeningas. Kryžius: klubų kaulai toli vienas nuo kito. Krūtinė gili, ilga ir vidutiniškai siaura. Šonkauliai nei statinės formos, nei plokšti. Pilvas įtrauktas.

UODEGA. Ilga, išaugusi žemai, judant natūraliai užriesta. Apačia gausiai apaugusi ilgu šilkiniu plauku (netankiu). Suaugusių šunų neužriesta aukščiau nugaros linijos, išskyrus tuos atvejus, kai šuo žaidžia. Galiukas turi siekti bent jau kulnus.

PRIEKINĖS GALŪNĖS. Mentės gerokai „atloštos“, raumeningos, tačiau ne grubios. Žastai apytikriai tokio pat ilgio kaip mentė, sudaro aiškų kampą su mente. Dilbiai ilgi ir tiesūs nuo alkūnės iki riešo. Plaštakos stiprios ir lanksčios, šiek tiek nuolaidžios. Priekinės letenos vidutinio ilgio, pirštai ilgi ir gražiai išgaubti, neišskėsti, tačiau nepanašūs į katės pėdą; letenos forma stipri ir lanksti; tarpupirščiai apžėlę.

UŽPAKALINĖS GALŪNĖS. Stiprios, tvirtai atsispiria žingsniui ir šuoliui. Šlaunys ir blauzdos gerai išsivysčiusios. Keliai vidutiniškai išgaubti. Kulkšnys pakankamai nuleistos. Užpakalinės letenos panašios į priekines letenas.

JUDESIAI. Harmoningi, plaukiantys. Atrodo, kad risčia bėga be jokių pastangų. Žingsnis lengvas, judesiai pirmyn ir atgal švelnūs.

KAILIS. Plaukai trumpi, švelnūs, šilkiniai. Užpakalinės letenų ir šlaunų dalys apaugusios „karčiais“, suaugę šunys gali turėti „karčiukų“ ant snukio, šuniukai gali turėti pūkuotus „karčiukus“ ant šlaunų ir pečių. Trumpaplaukiai šunys neturi „karčių“.

SPALVA. Galima bet kokia kailio spalva arba spalvų deriniai. Tigrinė spalva nepageidautina.

DYDIS. Ūgis ties ketera: 58 – 71 cm, kalės atitinkamai mažesnės.

TRŪKUMAI. Bet koks nukrypimas nuo išvardytų standarto reikalavimų vertinamas kaip trūkumas.
Pastaba: patinai privalo turėti dvi normaliai išsivysčiusias sėklides, nusileidusias į kapšelį.

Standartą iš anglų k. išvertė ir redagavo LKSK, http://www.kurtai.lt
Strp. apie saliukius parengė Ilona Aleknavičienė

Studija Tigra, Mikko Marttinen (Kuvauksellista.com), Armin Hauke ir Florian Marko nuotraukos