Tarptautinės šunų parodos (CACIB) vyks rugpjūčio 2, 3, 4 d. Druskininkuose. Dalyviai registruojami iki liepos 7 d. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Dalmatinas

„Dalmatinas – princų šuo ir princas tarp šunų “, sakoma apie dalmatinus. Jų atsiradimo istorija paini, bet nemažai faktų liudija seną kilmę, pavyzdžiui, Austrijos ir Bohemijos teritorijos pelenų sluoksniuose (2-3 tūkst. m. pr. Kristų) rastos vadinamojo pelenų šuns archeologinės liekanos…

Dieviškieji šunys 

Archeologai, kasinėję prie Viduržemio jūros, taip pat aptiko šunų figūrėlių (4-2 tūkst. m. pr. Kristų), panašių į dalmatinus. Galima rasti ir senovinių rašytinių šaltinių: graikų filosofas Ksenofontas rašė, kad vienspalviai šunys turi paprastą kilmę, o kilmingieji yra dėmėti…

1360 m. pastatytoje šv. Marijos Novelos bažnyčioje Florencijoje aptiktos freskos, vaizduojančios dalmatinų protėvius. Ši bažnyčia priklauso Dominikonų ordinui, kurio nariai nešiojo baltas sutanas su juodais kapišonais. Manoma, jog šios spalvos pasirinktos ne šiaip sau.

Balti juodadėmiai šunys buvo vadinami dieviškaisiais šunimis ir simbolizavo pačią bažnyčios idėją. Kromvelio valdymo metais (1649-1660 m.) Didžiojoje Britanijoje Romos bažnyčios simbolis taip pat buvo dėmėti šunys. 1540 m. turtingos anglų Heidenų šeimos herbą papuošė dalmatino kontūrai (heraldikos simboliai parenkami itin kruopščiai).

XIV-XVII amžiuje dalmatinai užkariavo Europą. Žmonės juos vadino dieviškaisiais, italų, turkų šunimis, bengalų brakais, Dalmatijos dogais, arlekinais, turkų tigriniais, danų skalikais, prancūzų šunimis.

Karietų palydovai ir gaisrininkai

XVIII a. dalmatinai pervadinti karietų šunimis. Jėga, ištvermė, meilė arkliams, pastabumas ir kūno lankstumas padarė juos nepakeičiamais keliautojų pagalbininkais. Jie lydėjo turtuolių karietas kelionėse ir saugojo mantą. Tų laikų paveiksluose dalmatinai vaizduojami trumpomis ausimis, nes nukabę ausys trukdė kovoti su žvėrimis, sutinkamais pakelės miškuose.

Medžiotojai, sargai, kelionių palydovai ir net gaisrininkai buvo dalmatinai – bėgdavo prieš arkliais pakinkytą gaisrininkų vežimą, skindami kelią pro žioplių minią.

Nuo XVII a. Europos dvarų dailininkai susirgo „dalmatinomanija“, visi tapė gražuolius dalmatinus. Įspūdingiausia drobė – imperatoriaus Frydricho Didžiojo portretas (pavaizduotas vaikystėje, puikaus dalmatino draugijoje).

Nors rašytinių ir vaizduojamojo meno šaltinių daug, bet tiksliai atsakyti į klausimą, kur dalmatinų gimtinė, sunkoka. Gali būti, kad jie kilę iš istorinės Jugoslavijos provincijos Dalmatijos (Viduržemio ir Adrijos jūros teritorija). Bet kodėl šiose vietose dalmatinų nedaug ir beveik visi jie atvežti iš Anglijos? Kiti mano, jog dalmatinai pasiekė Europą iš Indijos, siedami šią versiją su epu, kad baltajam Bengalijos tigrui gimė juodadėmis šuo. Aristotelis, remdamasis ta pačia istorija, aprašė dalmatiną ir pavadino jį tigriniu.

Ko gero, iš Indijos dalmatinai į Europą atkeliavo su čigonais arba juos parsigabeno Romos legionieriai.

Yra manančių, jog dalmatinai savo vardą gavo pagal jauną serbų poetą Jurijų Dalmatijų (1546-1589). Mat Bohemijos grafienė Alena Mežerički Lomnis jam padovanojo keletą juodadėmių šuniukų. Visa Serbija žavėjosi šiais šunimis, populiarumas buvo toks didelis, kad juos ėmė vadinti poeto Dalmatijaus šunimis.
Dalmatika reiškia ir puošnų viršutinį liturginį diakono drabužį – baltą mantiją, papuoštą šermuonėlių kailiukais.

Oficialus veislės įtvirtinimas

Spaudoje dalmatinų veislės aprašymas pasirodė 1771 m., kai prancūzų gamtininkas grafas de Buffonas veikale „Gamtos istorija“ pateikė piešinį ir bengalų brako (dalmatino) aprašymą.

1905 m. susikūrė Amerikos dalmatinų mėgėjų klubas. Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas laikė ir veisė dalmatinus. Antrojo pasaulinio karo metais šie šunys darbavosi brigadose „Šunys – gynybai“, o vėliau patruliavo K-9 korpuse. Karo dienomis dalmatinas Konkvest of the Bels su lakūnu Dž. Fišeriu 38 kartus skrido virš fašistinės Vokietijos, buvo sužeistas, bet išgyveno. Taikos metais jis tapo dalmatinų populiacijos Japonijoje pradininku.

O paskui atėjo 1956-ieji, kai visas pasaulis ėmė kliedėti dalmatinais. Dodi Smito kūrinys „Šimtas vienas Dalmatijos dogas“, vėliau sustiprintas pieštinės Volto Disnėjaus versijos, taip išpopuliarino dalmatinus, kad Amerikos dalmatinų mėgėjų klubas maldaute maldavo veisėjų mažinti dalmatinų veisimą, nesielgti kaip fabrikantams, nekenkti veislei. Tačiau atsitiko priešingai. Ir vėliau, kai pasirodė vaidybinis filmas „101 dalmatinas“, vėl siūbtelėjo „dalmatinomanijos“ banga. Žmonės pageidavo šios veislės šunyčių, nebūdami pasirengę auginti tokius veržlius ir savarankiškus šunis.

Dalmatinų parodų pradžia laikomi 1860-ieji, kai Birmingemo šunų parodoje buvo parodyti du iš Dalmatijos atvežti šunys. 1879 m. Hanoverio parodoje pasirodė 2, 1887 m. Frakfurte – 14, o 1891 m. – 19 dalmatinų. Dabar didesnėse tarptautinėse parodose dalmatinų būna 20-40.

Lietuvoje šiuo metu dalmatinų nedaug. Užtat kaimyninėje Estijoje jie populiarūs ir tikrai aukštos klasės. Ne veltui ką tik Danijoje pasibaigusioje 2010 m. Pasaulinėje šunų parodoje dalmatinas  ALPHADIRATO FUTURE BRAND, kurio savininkė yra estė R.Leelo, tapo ne tik geriausiu veislės atstovu, bet 6-osios grupės nugalėtoju.

Sudėtingas dalmatino charakteris

Svarbu suvokti: dalmatinas – ne bet kam. Su šiuo šunimi reikia daug dirbti, nuolat ir atkakliai dresuoti, jo šeimininkas turi būti valingas ir reiklus. Be abejo, tai šuo kompanionas. Jis visada džiugus ir temperamentingas, lengvai prisitaikantis prie kintančių gyvenimo sąlygų.

Kas sugeba pelnyti dalmatino palankumą ir tampa šiam šuniui autoritetu, neturi daug vargo. Dalmatinai nuolat, kartais net įkyriai, siekia žmogaus dėmesio, ir to negalima ignoruoti. Jie reikalaute reikalauja bendravimo ir veiklos, todėl šią šuns energiją protingas šeimininkas turi nukreipti tinkama linkme.

Dalmatinai yra nepavargstantys šunys. Jie žaismingi, mėgsta pokštus. Sąstingis, tyla ir ramybė yra  mirtini dalmatinų priešai, todėl pasiryžusieji auginti tokį šunį turi pamiršti apie tylias ramybes valandėles (nebent prieš tai smarkiai nuvaikytumėt savo nenustygstantį augintinį).

Dresuoti dalmatiną nelengva. Prieš dresūros užsiėmimus jis turi išsišėlti, nuleisti garą. Tačiau nenusiminkite: jei dresūros aikštelėje jūs ir nelaimėsite aukso medalio, pergalių laurai jūsų augintinio tikrai laukia šunų grožio konkursuose. Tik, žinoma, jei savo dalmatiną ruošite parodoms, mokysite ringo taisyklių ir paklusnumo.

Dalmatinai priskiriami VI FCI grupei, išsamus standartas: http://www.fci.be/ (Nr. 153 A).

S.Valujevos nuotraukose – 2010 m. Pasaulinės šunų parodos geriausi dalmatinai.