Tarptautinės šunų parodos (CACIB) vyks rugpjūčio 2, 3, 4 d. Druskininkuose. Dalyviai registruojami iki liepos 7 d. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Niūfaundlendas

Niūfaundlendas yra viena iš nedaugelio šunų veislių, kilusių iš Šiaurės Amerikos žemyno, jie žinomi jau 800 metų. Tačiau tėra keletas tikrų faktų ir daugybė spėlionių apie niūfaundlendų atsiradimą…

 Nėra bendros nuomonės, kad veislės atsiradimą sąlygojo tam tikra vietinių šunų šeima.

Kai kurie mano, kad niūfaundlendo veislė susiformavo dėl įvairių šunų, kurie buvo žvejų atvežti iš Europos, kryžminimosi.

Vienintelis bendrumas: niūfaundlendų atsiradimo vieta – Niūfaundlendo sala. Viena veislės kilmės versija siejama su vikingais ir Leifu Eriksonu, kuris apie 1000-uosius metus pirmuoju salos kolonizavimo laikotarpiu atsivežė didelius juodus meškinius Norvegijos šunis ir paliko juos saloje.

Kita versija, kad salos gyventojai indėnai Beotuk turėjo vietinių šunų, kurių kilmė siejama su Tibeto mastifais, atkeliavusiais su persikėlėliais iš Azijos dar priešistoriniais laikais.

Salos šunys, turintys mastifų kraujo, poravosi su vietiniais šunimis. Įvairūs šunys iš Europos (senbernarai, leonbergeriai, Pirėnų aviganiai) įsiliejo į šį genų mišinį. Dar kai kas tvirtina, kad niūfaundlendai arba jų protėviai išsivystė saloje pusiau laukinėmis sąlygomis.

1497 m. Džiovanio Kaboto (Giovanni Caboto) ekspedicija antrą kartą, po normanų, atrado šį Dievo užkampį – Naująją žemę (New Found Land), arba Niūfaundlendo salą. Europiečiai nustebo, pamatę vietinių gyventojų šunis, dirbančius kartu su jais, traukiančius iš vandens į krantą didelius sunkius tinklus ir jūros išplukdytus daiktus.

Manoma, kad išskirtinės šių šunų fizinės ir charakterio savybės susiformavo 15-16 a., ankstyvajame salos kolonizavimo laikotarpyje. Žvejai admirolai pasakojo, kad jų laivai palei pakrantę degindavo visus namus, kurie turėjo kaminus – vietiniai norėjo priversti atvykėlius žiemai grįžti į Europą, kad pastarieji neįleistų šaknų ir neužgrobtų valdžios.

Ankstyvieji raštai byloja, kad dideli juodi šunys buvo paliekami likimo valiai pusei metų. Jie negalėjo susirasti maisto sausumoje. Žiemą vienintelis maistas – žuvys lediniame vandenyje, todėl manyta, kad šunys evoliucionavo į šaltųjų vandenų žinduolius, žvejojusius po vandeniu kaip baltieji lokiai.  Ir dabar niūfaundlendai skiriasi nuo kitų šunų veislių, kaip baltasis lokys skiriasi nuo kitų meškų porūšių.

JAV ši veislė pirmą kartą paminėta 1639 metais. Seras Džozefas Banksas (Josepf Banks) 1700 m. laikraštyje rašė apie žmogų su nuostabiu šunimi, kuri vadino niūfaundlendu.

Niūfaundlendas – išskirtinio charakterio šuo

Geras, drąsus, stiprus, protingas, „žmogiškas“. Lordas Baironas apie šią veislę rašė: „Grožis be tuštybės, drąsa be žiaurumo, jėga be įžūlumo ir visos žmogiškos dorybės be ydų“.

Tai kantrus šuo, švelnus su svečiais ir nuolankus šeimininkams. Jis didingas, ramus, kilnus ir patikimas dėl savo švelnaus temperamento. Jis vertas pagarbos ir be galo taikus. Labai ištikimas. Geras ir narsus. Pakankamai protingas ir savarankiškas. Sargus, linkęs ne urgzti ar loti, o įsisprausti tarp šeimininko ir neprašyto svečio,  užstodamas šeimą savo kūnu. Jis gali pulti tik gindamas savus.

Niūfaundlendas  atpažįsta pavojingas situacijas ir pradeda veikti, jeigu kažkas gresia jo šeimai. Kitas šuo, kitas gyvūnas, vaikas ar svečias, neturintis blogų kėslų, bus maloniai sutiktas. Niūfaundlendai ypač tinka dogoterapijos užsiėmimas.

Kantrus, žaismingas ir be galo mylintis vaikus – niūfaundlendas yra tikra auklė! Labai atsakingas, nuolat rūpinasi mažais vaikais. Kur tipens jūsų atžala, ten seks niūfaundlendas, nes jis turi įgimtą vaiko apsaugos instinktą.

Šie šunys puikiai jaučia ir valdo savo dydį bei jėgą, yra pakankamai manevringi ir stengiasi neužkliudyti savo mažojo draugo. Ko gero, tai vieni iš nedaugelio šunų, kuriais galima visiškai pasikliauti.

Jis mėgsta būti atvirame ore, tačiau ilgisi kompanijos. Niūfaundlendas laka daug vandens. Kadangi mėgsta sušlapti, kartais gali atrodyti nevalyvas. Taip, jis seilėjasi, tačiau ne daugiau, nei kiti didieji šunys.

Standarto įvairovė

Racionalios selekcijos ir kryžminimo su spanieliu bei tuometiniu senbernaru dėka anglams pavyko sukurti niūfaundlendo tipą, kuris laikomas standartu. Anglijos kinologų klubo narių susistemintą aprašymą 1982 04 01 patvirtino Tarptautinė kinologų federacija (FCI, Nr.50).

Pagal standartą niūfaundlendai gali būti juodi, rudi ir balti su juodu. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, aštuntojo pradžioje vienspalviai šunys pradėjo vesti melsvus šuniukus – FCI šį atspalvį laiko nestandartiniu, tačiau Amerikos kinologų klubas (AKC) pripažino šią spalvą ir leido melsviems niūfaundlendams dalyvauti JAV ir Kanados parodose. Deja, melsvi šunys turi trumpas uodegas ir nepakankamai ilgus plaukus ant ausų.

Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo veisiami stambesni, galingesni, balti su juodu šunys, nekryžminami su vienspalviais. Taip atsirado atskiras tipas, pavadintas landsyrais ir patvirtintas FCI (Nr.226).

Prancūzijoje niūfaundlendai buvo nedideli, nes buvo kryžminti su prancūzų aviganiais. Vokiečiai, olandai bei šveicarai formavo savojo niūfaundlendo tipą, ten buvo populiarūs vienspalviai šunys.

Sunkiausia išauginti idealų rudą niūfaundlendą. Tarp daugelio rudų čempionų retai pasitaiko tokių gražuolių kaip Amerikos CH Moonstones Topaz arba Kendian’s Cadbury, 1987 m. iškovojęs „Geriausio visų laikų rudžio“ titulą.

Prancūzijos niūfaundlendų veislynas L’étoile De Cyrice šiuo metu didžiuojasi įspūdingu gražuoliu Bright Hope Matiss. Rudų šunų trūkumas – šviesios akys, prastesnės galvos, lyginant su juodais niūfaundlendais.

Paskutiniu metu Europoje populiarėja baltai juodi niūfaundlendai. Gražių šunų turi Italijos, Prancūzijos veislynai. Šio tipo niūfaundlendų spalvai ir margumui taip pat keliami tam tikri reikalavimai.

Pageidautina – juoda galva su balta ryškia linija, nusitęsusia iki snukio, juoda nugara su vienodai išsidėsčiusiomis baltymėmis ir juodu kryžiumi bei uodegos viršumi. Likusi dalis yra balta ir gali būti šiek tiek taškuota. Lygindami du lygiaverčius šunis, teisėjai teikia pirmenybę taisyklingiau margam šuniui.

Pagrindiniai niūfaundlendų tipai

Įvairūs veisimo metodai ir kryptys lėmė dviejų niūfaundlendų tipų atsiradimą: kontinentinio ir amerikietiškojo (JAV, Kanada, Danija). Kontinentinio tipo šunys lengvesni už amerikiečių. Jie ilgesniu liemeniu, plačios galvos, nuožulnesnio snukio. Amerikietiškojo tipo šunys galingesnės konstrukcijos, bet labai elegantiški. Kūnas beveik kvadratinis, pakaušio gumburas iškilas, kakta plati, iškila, pakaktys statokas.

Snukis trumpas, bukas, kvadratiškas, apaugęs trumpais, minkštais plaukais. Šis tipas išvaizdesnis ir vis labiau mėgstamas Europoje. Amerikietiškąjį tipą labai mėgsta danai, austrai, suomiai.

Niūfaundlendas – darbinis šuo

Istoriškai taip susiklostė, kad niūfaundlendai padėjo žmonėms daugumoje darbų. Palydovai, gynėjai, vaikų prižiūrėtojai, gelbėtojai, laivų šunys, kinkomieji gyvuliai, nešuliniai šunys. Dabar niūfaundlendai dalyvauja paklusnumo, gelbėtojų vandenyje, sunkumų tempimo, vežimėlių tempimo, nešulių nešimo varžybose.

Niūfaundlendai pirmiausia yra vandens šunys. 1805 m. jie dalyvavo Trafalgaro jūrų mūšyje, o Napoleonas Bonapartas, plaukdamas iš Elbos salos į Prancūziją, neva iškrito iš laivo ir jį taip pat išgelbėjo niūfaundlendas.

Niūfaundlendas Seaman buvo ištikimas Lliuiso ir Klarko ekspedicijos dalyvis (1805 m.), dirbo ir gelbėjo ekpedicijos dalyvius. Niūfaundlendas plaukė ir įžymiuoju „Titaniku“. Niūfaundlendas Tangas 1919 m. išgelbėjo visą laivą su keleiviais ir buvo apdovanotas medaliu. 1800-aisiais po du niūfaundlendus privaloma tvarka turėjo dirbti gelbėjimo stotyse visoje Anglijos pakrantėje.

Šie šunys anatomiškai puikiai prisitaikę plaukti ir gelbėti: turi plėvelę tarp letenų pirštų,  neperšlampamą kailį, storą uodegą – „vairą“. Jei skęstantysis turi sąmonę, šuo priplaukia ir, pasisukęs į kranto ar seklumos pusę, velka į kailį įsikibusį nelaimėlį. Jei žmogus be sąmonės, nasrais ima jį už rankos (nemokytas šuo gali neįvertinti savo jėgos ir net sužeisti) ir velka kranto link. Dirba instinktyviai.

Anglijos karalienės Viktorijos eros drobė „Išgelbėtas”, 1856 m. nutapyta sero Edvino Landsyro (Edwin Landseer), kaip tik vaizduoja baltai juodą niūfaundlendą, išgelbėjusį mažą berniuką.

Burinių laivų eroje ši šunų veislė paplito laivų tarnyboje abiejuose Atlanto pusėse ir Viduržemio jūroje. Bemaž kiekviename laive tarnaudavo po niūfaundlendą. Audringu oru jie gebėjo nutempti virvę iš laivo į akmenuotą krantą, prireikus, tempdavo valteles su keleiviais.

Niūfaundlendai Lietuvoje

Lietuvoje niūfaundlendų veislė populiarėja. Vienas seniausių Lietuvos veislynų „Nuo Ozo kalvų“ (veisėja O.Gordejeva) jau daugiau kaip 20 metų veisia niūfaundlendus, garsina Lietuvos šunis tarptautinėse parodose bei užsienyje.

Atsirado ir naujų entuziastų. Prieš keletą metų atsirado veislynas „Fantastiškos Lianos“ (veisėja L. Ivanickienė), visai neseniai – „Didžioji Lokė“ (veisėja I. Španegelienė). Džiugu, kad šunų kokybė Lietuvoje pastaraisiais metai žymiai pagerėjo. Tarp daugelio veislių niūfaundlendus veisia ir „Baltijos gauruočiai“. Kartais niūfaundlendų vadų turėjo veislynai „Širdutė“, „Kramtukas“, „Gauruotas luitas“. Populiariausi – juodi niūfaundlendai, o rudų ir baltai juodų tėra keletas.

Nuo 1995 m. veikia Niūfaundlendų ir landsyrų mylėtojų klubas, šiemet švęsiantis 15 metų jubiliejų, kurį paminės rugpjūčio mėnesį klubo parodoje Druskininkuose. Į pirmąją klubo parodą  1995-aisiais atvyko net 60 niūfaundlendų! Deja, vėliau per metus būdavo vos viena ar dvi niūfaundlendų vados. Šiuo metu veislė atsigauna, entuziastų dėka smarkiai pagerėjo landsyrų ir niūfaundlendų kokybė bei selekcija.

Klubo nariai glaudžiai bendrauja, išleido elektroninį klubo laikraštuką, kuriame gausu naudingų straipsnių, patarimų, įdomių istorijų bei nuotraukų.

Kadangi landsyrai ir niūfaundlendai puikiai tinka terapijos seansams, kartais klubo nariai važiuoja aplankyti neįgalių vaikų. Šypsenos, juokas ir švelnus vaiko apkabinimas yra brangiau už auksą. Klubas planuoja plėtoti dogoterapijos veiklą, kviesti atestuotus specialistus šunų ir žmonių apmokymams.

Niūfaundlendų klubai Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje yra pažengę gelbėjimo vandenyje pratybose, Lietuvoje ši veikla kol kas nepopuliari. Sulaukę palaikymo ir susidomėjimo, klubo nariai bandytų rengti vandens pratybas ir apmokymus.Kelis kartus per metus vyksta landsyrų ir niūfaundlendų augintojų suvažiavimai, juose tikrai laukiami visi šių šunų gerbėjai.

Išsamus niūfaundlendo standartas: http://www.fci.be/ (II gr. Nr. 50).

                                                                                                                                                               Margarita Racinienė, niūfaundlendų augintojų asmeninės nuotr.