Rugsėjo 27-29 d. vyks trys tarptautinės šunų parodos Palangoje! Lietuvos kinologų draugija nusprendė atšaukti šunų iš Norvegijos dalyvavimą Palangos tarptautinėse šunų parodose (priežastis – neaiškios kilmės infekcija šioje šalyje).

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Šiba inu

Šiba inu yra vadinami nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis dar apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas. Štai kiek gražių žodžių apie šį į lapę panašų šunį..

Šunų šogūnų dinastija

Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje.

Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys.

Ieškant šiba inu kilmės šaknų, galima aptikti japoniškąjį vilką ir senuosius špicinius šunis. Taip pat žinoma, kad nuo seno su jomis medžiojo paukščius ir žvėrelius.

Vieni teigia, jog šiba (shiba) kilo iš žodžio shibafu, reiškiančio žolės kupstą – žiemą nurudusi žolė panaši į šibų kailį. Kiti šį pavadinimą kildina iš krūmokšnių šuns. Treti mano, kad pavadinimą lėmė senoji vietos gyventojų tarmė, kur šiba reiškia mažas.

Kalbėdami apie šibas, japonai kartais prideda žodelį ken. Ken, arba inu, reiškia šuo. O dar juos šaukė Bawa inu (raudonas šuo).

VI amžiuje buvo pradėta rašyti Japonijos istorija. Pasirodė pirmoji konstitucija, o imperatoriškasis teismas įsteigė šunų apsaugos instituciją.

Vėliau šalyje sustiprėjo karinis režimas, atsirado privilegijuotų karių samurajų. Valdžią paėmė karvedžiai – šogūnai. Valdant šogūnams, šunys klestėjo. Penktoji šogūnų dinastija net buvo vadinama šunų šogūnais. Pastarieji šunis garbino: beglobiams statė prieglaudas, šunų teises gynė labiau nei žmonių.

Japonijai atvėrus sienas, pūstelėjo nauji vėjai. Tapo madinga parsigabenti iš Europos kitų veislių šunų, o vietiniai šunys tapo prasčiokiškumo ženklu. Tačiau veislės mylėtojai vis tiek neapleido šibų ir įkūrė Japonijos šunų globos organizaciją, japonų šunys buvo paskelbti nacionaline vertybe.

„Naujokės“ tarp mūsų šunų

Nors šibos žinomos tūkstančius metų, po platųjų pasaulį išdrįso pasidairyti praėjusio amžiaus pabaigoje: į JAV pateko 1970 m., o Europoje pasirodė tik 1972 metais.

Lietuvoje taip pat yra šių egzotiškų gražuolių. Jas augina ir veisia kaunietis Vytautas Baranauskas. Paklaustas apie šiba inu pasirinkimą, jis prisimena: „Susidomėjimas šibomis gimė iš meilės gamtai, laukinių gyvūnų grožiui. Visuomet žavėjausi gyvūnais, kurie nenutolę nuo savo ištakų. Norėjosi viena koja būti laukinėje gamtoje“.

Veterinarijos specialistas V. Baranauskas dirbo savanoriu Afrikoje, nemažai keliavo po pasaulį. Būdamas Anglijoje, „užkliuvo“ už japonų šunų: „Pamačiau šiba inu angliškame šunų žurnale. Susižavėjau. Pirmas įspūdis, apsilankius šibų veislyne, neišblėsęs ir šiandien. Tąsyk papuoliau į 7 šibų apgultį. Šunys šokinėjo, čiupo už rankų, „vedėsi“ į vidų. Paskui nurimo, bet slapta mane stebėjo. Pasirašiau „nuosprendį“ ir šibos tapo mano gyvenimo dalimi“.

Ilgaamžės ir ištvermingos

Gyvendami labai tankiai, japonai priversti laikytis higienos, šių taisyklių paiso ir šiba inu. Jie liežuviu ir nagučiais išsikedena, išsišvarina savo kailį. Purų, efektingą, švytintį raudona, juoda su įrūdžiu, sezamo, juodo sezamo, raudono sezamo spalvomis. Paglosčius jų kailį, apima keistas jausmas – šibos moka sustyguoti žmogaus energetiką

Šibos loja retai, tik susijaudinusios. Užtat moka pamėgdžioti kitų gyvūnų balsus: šnypščia kaip beždžionės, rėkia kaip papūgos.
Pasižymi gera klausa, bet jų klausa „atsirenkamoji“ – pačios nusprendžia, ką nori išgirsti. Puikiai girdi kvietimą ėsti, bet gali apkursti, kai drausminamos. Mėgsta laisvai, be pavadėlio palakstyti. Jau mažiukę šibą reikia pratinti prie antkaklio ir pavadėlio, kantriai mokyti bendravimo su žmonėmis.

Rytiečiai yra ilgaamžiai, gal todėl ilgaamžiai ir jų šunys. Šibos gyvena apie 16 metų,  yra stiprios sveikatos, nelepios, neišrankios ėdalui ir gyvenimo sąlygoms.
Priskiriamos špicų šeimai, jų protėviai formavosi šaltame klimate, todėl lengvai iškenčia šalčius. Storas purus kailis, mažos stačios ausys saugo nuo vėjo ir sniego. Tvirtai susukta uodega, kuria kaip katės užsikloja nosį, neleidžia šaltam orui patekti į plaučius. Pavilnė per šalčius šildo, o stojus kaitrai, vėsina šibų kūną.

S. Valujevos ir V. Baranausko nuotr.