Net trys tarptautinės šunų parodos kovo 2, 3, 4 d. Vilniuje, parodų ir kongresų centre Litexpo. Registracija jau prasidėjo!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kai feromonai susuka galvą

Feromonai yra sudėtinga „cheminė kombinacija“, keičianti gyvūnų elgesį bei fiziologines reakcijas. Feromonų įvairovė milžiniška, gyvūnų elgseną jie gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai…

Gamta – tai vieninga sistema, kurios visos dalys veikia darniai. Žemėje egzistuojančios gyvybės formos kontaktuoja, bendrauja tarpusavyje priklausomai nuo išsivystymo lygio, įgyto evoliucijos eigoje. Daugelis gyvūnų komunikuoja pasitelkdami savo pagrindines jutimų sistemas: regą, klausą, chemorecepciją, somatosensoriką.

Chemorecepcijos – uodimo ir skonio – organai pagelbsti gyvūnams susirasti maistą, išvengti kenksmingų aplinkos veiksnių, aptikti priešą ar auką, atpažinti šeimininką, lizdavietę, atskirti savą nuo svetimo. Uosle gyvūnai junta ore junta esančias lakiųjų medžiagų molekules, kurios veikia uodimo receptorius nosies ertmėje ar kitoje kurioje vietoje. Taip didžioji dalis gyvūnų tarpusavyje keičiasi informacija lakiųjų medžiagų srautais (infocheminėmis medžiagomis).

Infocheminėmis medžiagomis vadinamos tokios medžiagos, kuriomis perduodama informacija (tam tikri signalai) vieno organizmo kitam. Vienos iš infocheminių medžiagų – feromonai.

Feromonų įvairovė

Feromonai (gr. pherein – nešti, pernešti; hormon – sužadinti) yra tokios cheminės medžiagos, kuriomis informacija perduodama tarp vienos rūšies individų. Cheminių junginių, kurie yra žinomi kaip feromonai, įvairovė milžiniška, tačiau jų atrandama vis naujų. Feromonai skirstomi į dvi stambias grupes pagal veikimą: netiesiogiai elgseną veikiantys feromonai (angl. primers) ir tiesiogiai elgseną veikiantys (angl. releasers) feromonai.

Tiesiogiai elgseną veikiantys feromonai – tokie feromonai, kurie informacijos gavėjui elgesio reakciją (-jas) sukelia greitai. Pavyzdžiui, rujos metu kalės išskiriamas feromonas privilioja šunis – jie ima sekioti kalę, bando poruotis. Feromonai yra sudėtinga „cheminė kombinacija“, keičianti gyvūnų elgesį ir fiziologines reakcijas.

Feromonus gamina liaukos, esančios ant žandų, smakro, spenelių, pirštų pagalvėlių, aplink išangę, ausyse ir daugelyje išskyrų (seilėse, šlapime, išmatose, makšties sekrete). Jie ne tik turi kvapą, bet yra bendravimo priemonė, perduodanti informaciją apie šuns emocinę būseną, jo hierarchinį ir seksualinį statusą.

Šunų feromonų panaudojimas

Dabar vis daugiau mokslininkų bando identifikuotus gyvūnų feromonus sintetinti ir panaudoti praktinėms reikmėms. Ne išimtis ir šunų feromonai. Jau yra sukurti preparatai, kurių viena iš sudedamųjų dalių yra „raminamasis“ feromono sintetinis analogas. Natūraliai gamtoje šis feromonas išsiskiria su motinos (kalės) pienu. Tokius preparatus pamažu pradeda naudoti šunų prieglaudos, kinologai, norėdami sumažini gyvūnų stresą, nuraminti juos.

Mėsėdžių patelių „raminamasis“ feromonas yra išskiriamas riebalinių pieno liaukų, esančių speniuose. Feromonai nuramina šunytį streso metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis.

Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Šie preparatai padeda sumažinti arba kontroliuoti baimės, streso požymius šuniukams ir suaugusiems šunims tokiose situacijose: namų niokojimas ir teršimas, skalijimas, padidėjęs seilėtekis.

Taip pat ramina šunis stresinėje aplinkoje (fejerverkai, svečiai, nepažįstami žmonės, apsilankymas pas veterinarijos gydytoją). Padeda įsikurti šuniui naujoje aplinkoje (persikraustant, apsigyvenant pas naujus šeimininkus, susiduriant su nepažįstamais žmonėmis ar gyvūnais).

Gali būti naudojama ir kelionių metu automobilyje.

Tačiau mokslininkai dar mažai žino apie šunų komunikavimą infocheminėmis medžiagomis. Viena iš naujų tyrimų sričių yra lytinių feromonų įtaka šunų lytinei elgsenai. Lytinė elgsena yra vienas iš svarbiausių šunų, kaip ir bet kurios kitos gyvosios sistemos, egzistavimo garantas.

Gyvūno paliktų ženklų prasmė

Pagal savo prigimtį šunys yra bandos gyvūnai, pasižymintys sudėtingu visuomeniniu elgesiu. Gauja vadiname šunų grupę, kurioje kiekvienas narys užima tam tikrą vietą. Gaujos instinktas labai stiprus, dėl to šuo jaučiasi blogai, kai jis vienišas. Šunų gaujoje yra griežta hierarchija: šuniukai yra pavaldūs vyresniems nariams, nes jie negali pasirūpinti maistu ir apsauga. Augdami jie stengiasi iškovoti vietą gaujos hierarchijoje. Kadangi gaujos centrinė figūra yra vadas, kiti šunys išbando vadą, norėdami patikrinti jo pranašumą. Pagaliau senasis vadas pasiduoda, o jaunesnis ir stipresnis varžovas užima jo vietą.

Kiekvienas gyvūnas gaujoje aplink save išlaiko asmeninę saugumo erdvę, į kurią neleidžiama niekam įsiveržti. Toks prevencijos ir apsaugos atstumas sukuriamas derinant puolimo ir gynybos veiksmus. Tas, kuris žino, kad bus puolamas ir bėgs, nusistato saugios erdvės plotą.

Asmeninė saugumo erdvė gali kisti (padidėti arba sumažėti) priklausomai nuo vietos ir atliekamo veiksmo. Kitaip tariant, ieškant vietos miegoti, ieškant ėdalo ar priėjimo prie vandens, erdvės plotas paprastai bus mažesnis. Erdvės plotas taip pat kinta, kai gauja dauginasi arba kai gaujoje atsiranda įsibrovėlis, kitos bandos ar tiesiog nepažįstamas gyvūnas.

Šunys šlapimu nužymi savo teritorijos ribas. Kai kurie šunys nusišlapinę ar išsituštinę kapsto žemę ar žolę, kad paliktų ir matomą ženklą. Kad feromonai lengviau pasklistų, šunys ženklinti pasirenka gerai matomas, aukštesnes vietas, nosies aukštyje (krūmai, automobilių ratai, stulpai, medžiai). Apuostę tokį „signalinį punktą“, kiti šunys daug sužino apie jį palikusįjį: jo lytį, amžių, sveikatos būklę, dydį.

Kojos pakėlimas šlapinantis irgi yra informacijos dalis: kuo aukščiau šuo iškelia koją, tuo labiau nori parodyti savo kraujo broliams, kas čia svarbiausias. Toks jo staipymasis aplink stulpus irgi ne veltui: aukščiau pasišlapinus, mažiau rizikos, kad kiti šunys nustelbs jo paliktą ženklą. Jeigu pasivaikščioti išvestas jūsų augintinis nuolat sustoja ir kuo aukščiau kelia koją, be to, dar ugningai reaguoja į kiekvieną sutiktą kitą šunį, pats laikas susigriebti ir kreiptis kinologų – profesionalų pagalbos, kad būtų išvengta konfliktinių situacijų ir šunų peštynių.

Kalytės būna kur kas ramesnės nei patinai, išskyrus rujos metu. Per rują kalių elgesys labai pakinta. Jos stengiasi nueiti kuo toliau nuo namų, aplanko kuo daugiau savo paženklintų vietų ir kiekvienoje vis šlapinasi – palieka po „meilės laiškelį”. Tad jei savininkas nenori neplanuotos šuniukų vados, privalo labai atidžiai prižiūrėti savo kalytę rujos metu: nepaleisti jos laisvai bėgioti be pavadžio, nevaikščioti šunų susibūrimo vietose.

Justina Juškevičiūtė
Svetlanos Valujevos nuotr.