Tęsiasi dalyvių registracija į gruodžio 21-23 d. Vilniuje, Litexpo, vyksiančias tarptautines šunų parodas.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kas geriau: tiesa ar tyla?

Veislinių šunų veisimas – atsakingas darbas. Jo tikslas yra ne nuslėpti paveldimas gyvūno ligas, bet stengtis, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau. Paveldimų ligų prevencija (specialūs testai), veisiant šunis, turėtų tapti būtinybe…

Tiesos vengimas

Ar yra kas nors bendra tarp šunų veisėjų ir mafijos? „Tylos įžadai“, – atsako Duglas Pagett, Mičigano universiteto veterinarijos patologas ir genetikas. Kaip Sicilijos mafija tarpusavio santykius grindžia „tylos įžadais“, taip kartais elgiasi ir šunų veisėjai. Tik pastarieji tokios tylos laikosi, kai prabylama apie šunų sveikatos patikros rezultatus, reikalingus šunims veisti.

Galbūt apie šunų paveldimas ligas tylima, nes sunku pripažinti, kad vis dar pasitaiko įvairių  genetinių problemų. Kita priežastis – nemažos finansinės ir emocinės investicijos į augintinį. Dauguma veisėjų bijo sužinoti ir pripažinti, jog sėkmingai parodose pasirodantis patinas ar kalė nešioja veislėje paplitusios ligos geną. Garbėtroška ir baimė būti pavadintu blogu veisėju verčia laikytis „tylos įžadų“, neigti testavimo svarbą ir būtinybę.

Nenoras pripažinti, kad ligos gali būti paveldėtos net po kelių kartų, yra kur kas rimtesnė nuodėmė, nei nenoras sukurti atvirą ir prieinamą testavimo rezultatų duomenų bazę.

Tokią situaciją išprovokavo neraštingumas, genetikos bei selekcijos pagrindų nesupratimas. O tuo tarpu mokslininkai nuolat tiria paveldimųjų ligų mechanizmą. Tai daro ne šiaip sau, o kad būtų išvengta ligų, kad bent jų sumažėtų.

Tačiau užsispyrę veisėjai apsimeta: tai, ko nesimato plika akimi, paprasčiausiai nėra! Ir atkakliai neigia testavimą. Jie atmetama tikimybę, jog išoriškai sveika kalė gali atsivesti sergančius palikuonis.

Veisėjai didžiausią dėmesį paprastai skiria šuns eksterjerui. Galbūt todėl, kad lengva jį įvertinti ir neįgudusia akimi. Jie teikia daugiau reikšmės parodoje gautam įvertinimui, bet ne testavimui. Bemaž kiekvienas kalės savininkas įsitikinęs, kad jo augintinė genetiškai „švari“ ir jokių genetinių ligų palikuoniams neperduos. Beje, iš patinų savininkų jie primygtinai reikalauja testo rezultatų.

Ar šuns titulas – kokybės garantas?

Veisėjai, kurių augintiniai parodų ringuose skina laurus, tampa savotiškais veislės guru – jų profesionalumo patvirtinimas yra augintinio titulai ir apdovanojimai. Tikra tiesa, taurės bei diplomai daro didelį įspūdį šuniukų pirkėjams, jiems nė neateitų į galvą, jog tituluoto tėvelio ar mamytės palikuonis gali sirgti sunkia paveldima liga. Veisėjo autoritetas užtemdo sveiką protą net tiems, kurie šį tą supranta apie paveldimas ligas (pvz., displaziją). Čempiono titulas pakeičia net veterinarijos gydytojų sertifikatus. Paradoksali situacija.

Galbūt todėl vyrauja įsitikinimas, kad šarpėjų veislės šunų vokų plastinė operacija – norma. Štai kaip nesąžiningi veisėjai, norėdami gauti kuo didesnį pelną, suformuoja neteisingas nuostatas.

Dar blogiau: nedori veisėjai suformuoja požiūrį, esą testavimas – žalingas ir visai nebūtinas dalykas. Kas belieka kinologijos naujokui? Paprasčiausiai patikėti žinomu veisėju ir stoti į testavimą neigiančiųjų gretas. Pastarieji, norėdami įtikti veisėjams išrinktiesiems, o gal dėl menko atsakomybės jausmo, taip pat linkę geriau nutylėti šuniuko temperamento, sveikatos, eksterjero problemas. Tai susikerta su veisėjų etika. Tačiau kaip galima kalbėti apie etiką, kai vyrauja toks požiūris…

Sąžiningiesiems nelengva

Laimė, ne visi veisėjai nesąžiningi, tačiau sąžiningiesiems nelengva. Tie, kurie  atvirai kalba apie jų išveistų ar auginamų šunų trūkumus ir testavimo rezultatus, atsiduria kitoje barikadų pusėje bei tampa veisėjų, besilaikančių „tylos įžadų“ priešais. Jų išveisti šunys nepageidaujami kituose veislynuose ir pan.

Keista, kad taip žiūrima į žmones, kurie stengiasi dalintis informacija ir paveldimų ligų nešiotojams išaiškinti pasitelkia mokslinius metodus, o kiti – pagaili pinigų testams nė nesusimąstydami apie veislės ateitį. Sąžiningi veisėjai net apkaltinami išlaidavimu ir bailumu vien todėl, kad nori veisti sveikus šunis, į veisimą žiūri atsakingai ir imasi visų priemonių, kad įsitikintų, jog paveldimos ligos neplinta. Tokiems tenka dirbti pavieniui, be aplinkinių palaikymo.

Sveikata svarbiau už titulą

Situaciją galima pakeisti. Šunų klubai, federacijos prie to gali labai prisidėti. Pirmiausia informacija apie testavimą turi tapti prieinama potencialiems šuniukų pirkėjams, o klubai turi palaikyti pradedančiuosius veisėjus, suteikti jiems informacijos apie sąžiningą ir atsakingą šunų veisimą.

Nepakanka vien apdovanoti sėkmingiausių šunų šeimininkus. Reikėtų skatinti ir apdovanoti tuos veisėjus, kurie negaili nei savo laiko, nei pinigų gerindami veislę. Grožis ir parodinis blizgesys veislės nepagerina, genetinė šuns sveikata ir ilgas jo gyvenimas yra kur kas svarbesni, nei pergalės ringuose.

Nenoras pripažinti genetinių ligų grėsmės, testavimo būtinybės, sudaro sąlygas tolesniam ligų plitimui ir nesveikų šunų daugėjimui. Nepagalvojama ir apie tuos, kurie įsigys sergančius šunelius. Sunki displazijos forma, skydliaukės ar kt. paveldimos ligos reiškia sudėtingą gydymą, dažniausiai bevaisį gydymą, keturkojo nevisavertį, skausmingą, trumpą gyvenimą. Kokia tikimybė, kad kinologai naujokai, įsigiję ligotą šunį, po jo mirties panorės vėl imtis šunininkystės?

Pasisekimas parodose ne visada garantuoja, jog šuo sveikas. Yra daug šunų parodų žvaigždžių, kurie yra genetinių ligų nešiotojai, o kai kurie, švelniai tariant, net labai ligoti.

Klubai – rimta jėga

Visų šunų mylėtojų klubų taisyklėse yra įrašytas reikalavimas veisėjams veisti sveikus šunis. Tačiau daugelis klubų tik egzistuoja, atgydami parodų metu arba surinkdami nario mokesčius. Kadangi klubai – visuomeninės organizacijos, vienijančios bendraminčius, jų jėga gali būti didžiulė.

Būtent klubai gali būti aktyvesni kovotojai už sąžiningą ir dorą šunų veisimą. Jie turėtų būti tie, kurie propaguoja ir kovoja, kad šunų testavimas – būtinybė.
Sakysite, tokiai veiklai reikia daug pinigų. Netiesa. Pradėti galima nuo paskaitų, seminarų, pasidalijimo patirtimi, patarimų, kaip išvengti klaidų. Tokia informacija būtų ypač naudinga pradedantiesiems. Daugelis šunų mylėtojų bei veisėjų tikrai įvertintų galimybę gauti daugiau žinių apie genetiką bei paskatintų atsakingesnį požiūrį į veisimą ir šunų sveikatą. Klubai taip pat galėtų pasirūpinti informacijos apie šią problemą sklaida, kuri padėtų potencialiems šunų prikėjams pasirinkti patikimų veislynų šuniukus.

Klubai turėtų būti suinteresuoti, kad šalyje veisiami vienos ar kitos veislės šunys būtų sveiki, neperduotų genetiškai paveldimų ligų, o neturintys testavimo sertifikatų šunys išvis nebūtų veisiami.

Reikalaukite sertifikatų

Šią problemą spręsti padėtų ir šuniukų pirkėjai, kalių savininkai, jau dabar reikalaudami ne tik šuns kilmės dokumentų, bet ir sveikatos testavimo sertifikatų. Veisėjai taip pat neturėtų apsiriboti veisimo taisyklėse išvardintais testais, bet plačiau domėtųsi paveldimomis ligomis ir daugiau dėmesio skirtų augintinių sveikatai.

Jeigu veisėjas kategoriškai nusiteikęs prieš šuns sveikatos testavimą, pasvarstykite, kodėl taip yra?  Jis bijo aptikti ligos nešiotoją savo vadoje? Bijo patirti finansinių nuostolių? Mano, kad pripažindami problemas, egzistuojančias veislyne, praras sėkmingo veisėjo statusą? Bijo, kad norint išveisti sveikus šunis teks sunkiau paplušėti?

Testavimo kaina ne tokia didelė, ypač įvertinus, kokia atsisakymo testuoti žala gali būti padaryta veislei. Norint išauginti puikius šunis, išlaikyti ir gerinti veislę – testuoti šunų sveikatą būtina. Juk tai investicija į mylimos šunų veislės ateitį.

Lietuvoje šuns displazijos tyrimas kainuoja  apie 250 Lt, kelio girnelės tyrimas apie 60 Lt, vizitas pas oftalmologą apie 90 litų. Šie testai kai kurioms veislėms būtini. Šuniukams, kurių tėvams nebuvo atlikti būtinieji sveikatos testai, Lietuvos kinologų draugija neišduoda kilmės dokumentų.

Dar ne visus šuns sveikatos tyrimus galima atlikti Lietuvoje, sudėtingesni testai kol kas atliekami užsienyje. Jie kainuoja, tačiau tikrai ne tiek, kiek kainuoja sveikas šuniukas. Sakykime, vonWillebrand (vWD) sindromo testas ir skydliaukės tyrimas kainuoja 60-100 eurų. Juos daro daugelis Europos veterinarijos laboratorijų.

Bet iš pradžių reikėtų pradėti nuo paprasčiausio biocheminio kraujo tyrimo vietinėje veterinarijos klinikoje. Testavimas neduoda šimtaprocentinių garantijų, kad ateityje neiškils jokių problemų, bet jie gerokai padidina šansus, kad šuniukai, gimę jūsų veislyne, nesusirgs.

Jeigu veisėjai ne tik negali pristatyti testavimo sertifikato, bet aktyviai neigia ir testų būtinumą, šuniuko pirkėjas turi suvokti, kad įsigyja uždelsto veikimo bombą, kuri bet kada gali sprogti.

Pagal užsienio spaudą parengė Svetlana Valujeva, autorės nuotraukos