Tęsiasi dalyvių registracija į gruodžio 21-23 d. Vilniuje, Litexpo, vyksiančias tarptautines šunų parodas.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Miesto šuo

Senovės išminčius sakė: „Aplenk tą miestą, kur negirdėti krykštaujančių vaikų ir lojančių šunų“. Šunys gyvena miestuose nuo tų laikų, kai žmonės ėmė statyti miestus. Šiandienos šunys suteikia betono džiunglėms gyvybės, priartina žmogų prie gamtos. Ir, kaip teigia statistika, suartina žmones.
Šuo yra gamtos padaras, jam nebuvo lengva pritapti prie naujos aplinkos. Bet, kita vertus, nė viena gyvūnų rūšis nepažengė taip toli, kaip šunys. Jie pritapo ankštoje erdvėje ir priprato prie miesto triukšmo.

Gyvenimo mieste taisyklės

Kad mieste žmogus ir šuo jaustųsi patogiai, prisieina laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Pirmiausia, mokytis. Štai žmonės baigia mokyklas. Norėdami vairuoti automobilį, išklauso kursus ir išlaiko egzaminus. O šuo? Jis dažnai lieka „beraštis“. Augintiniui įsivėlus į konfliktą, sužalojus žmogų ar gyvūną, jis apšaukiamas agresyviu arba kvailu. Arba net užmigdomas, nes „nemoka“ gyventi tarp žmonių.

Devyniolika metų šunis laikanti vilnietė Rita Jakštaitė sako, kad pirmiausia reikia didinti šeimininkų atsakomybę: „Užsienyje to siekiama ne draudimais ar piktais pareiškimais, o griežta teisine atsakomybe. Mūsų krašto miestų gyvūnų laikymo taisyklės skirtingos, reikalavimų ir draudimų daug, bet nesukurtas mechanizmas, kaip nubausti pareigų neatliekantį šeimininką“.

Šuo, skirtingai nei žmogus, yra atsakingas padaras. Jis mėgsta režimą ir tvarką, aiškias komandas, trumpą kalbą. Bet kai šeimininkas nesilaiko jokios tvarkos ir taisyklių, ko tikėtis iš šuns?

Ir gyvūnas nusprendžia: tapsiu gaujos (šeimos) vadu namie, kieme ir visame mieste. Su tokiu geriau nesusitikti.
Jeigu gyvūnas nuo mažens neauklėtas, o šunys gyvena 10-16 metų,  šeimininkas kariauja nesibaigiantį karą. Šuo patiria kasdienį stresą, nesuvokdamas, ko iš jo norima.

Miestiečio šeimininko atsakomybė didesnė, palyginti su šunų augintoju, gyvenančiu kaime. Miesto šuns šeimininkas atsako už aplinkinių saugumą, viešą rimtį, žmonių sveikatą. Jis net formuoja miesto įvaizdį.

Miesto šuo, išbėgęs į lauką, patiria daug išmėginimų: ankštuose kiemuose juda automobiliai, dviratininkai, praeiviai, kiti gyvūnai. Pilna keistų kvapų ir dirgiklių. Todėl net puikiai išauklėtas šuo, išlėkdamas į laiptinę ir kiemą, turi būti su pavadėliu.
„Kai manęs klausia, kokia bendrojo klusnumo komanda svarbiausia miesto šuniui, atsakau: socialumas, rami reakcija į žmones ir gyvūnus“,– sakė šiperkių augintoja Svetlana Valujeva.

Sveikas šuo = sveikas šeimininkas

Gyvendami šunys ir žmonės supanašėja. Jie net serga panašiomis ligomis, jiems maudžia sąnarius, sloguoja. Ir miršta jie dėl panašių ligų.
Dažna šio amžiaus žmonių ir augintinių bėda – antsvoris. Miesto šunys ne tokie judrūs kaip jų gentainiai kaime, minta kaloringesniu ėdalu.
Didžiojoje Britanijoje net prasidėjo teismų procesai prieš šeimininkus, leidusius savo augintiniams nutukti. JAV atlikti tyrimai rodo: apkūnūs šeimininkai laiko apkūnius šunis. Turintys antsvorio gyvūnai kenčia dėl širdies nepakankamumo, sąnarių, inkstų ir kt. ligų. Juos kamuoja virškinimo ir tuštinimosi problemos, meteorizmas. Mažai judantys šunys net suserga depresija.

Gali būti ir kitaip. Štai šeimininkas net šunišku oru eina su augintiniu į lauką, pravėdina krizės užspaustas smegenis. Su šunimis lauke vaikštinėjantieji rečiau serga peršalimo ligomis, lankstesni jų sąnariai, gražesnė eisena, stipresni pečių ir rankų raumenys. Šunys padailina jų linijas…
Šuns sveikata ir lavinimas labai susiję. Judėdamas lauke gyvūnas tampa sveikesnis, gali žvaliau žaisti, o žaisdami jį ir laviname. Šuo gauna ir kitą didelę dovaną – bendravimą su mylimu žmogumi.

Profilaktika

Nors bandymas apsaugoti šunį nuo erkių (net didmiesčių skveruose jų yra) ir blusų kartkartėmis atrodo beviltiškas, tačiau būtinas. Būtini ir skiepai, ypač nuo pasiutligės. Ir net jei šeimininkui nerūpi aplinkinių bei šuns sveikata, tegul pagalvoja apie savo sveikatą. Pasiutligė nesirenka savų ir svetimų, ši mirtina liga mūsų krašte vis dar gaji.

Reikėtų pasirūpinti ir seksualiniais augintinio reikalais. Jeigu  daugiabutyje rujoja kažkieno kalytė, puikiausiai išauklėtas jūsų augintinis dėl jos pames galvą. Nežadate veisti, sterilizuokite. Gyvūnui ir jums bus lengviau gyventi.

Kad miestas pamiltų šunis

Pakalbinome vilnietę Daivą Kvedarienę, auksaspalvių retriverių Guttos (5 m.) ir Ettos (4 m.) šeimininkę, gyvenančią Vilniaus širdyje, Senamiestyje.

– Paryžiečiai, kuo arčiau miesto centro, tuo mažesnius šunelius laiko. O jūsų retriverės nemažos. Kaip jaučiatės su jomis Senamiestyje?
– Su augintinėmis vaikštinėjame po įvairias vietas, nevengiame masinių renginių, mugių bei kavinių. Džiugu, kad vis daugiau kavinių, ypač lauko, priima su gyvūnais. Praeivių šypsnių ir komplimentų sulaukiame dažniau nei piktų žvilgsnių ar priekaištų. Vengiame vietų, kur draudžiama lankytis su gyvūnais (kai kurie parkai, mokyklų, vaikų darželių teritorijos). Mūsų kalytės draugiškos, bet vis tiek būna nejauku, kur daugiau mažamečių vaikų. Net geranoriškas šuns elgesys gali sukelti išgąstį ar baimę. Vengiame šunų kontakto su mažamečiais, išskyrus tuos atvejus, kai paprašo patys tėvai, ir tik šeims matant.

– Ko trūksta, kad miestas pamiltų šunis?
– Trūksta visuomenės švietimo, supratimo, kad šuo nėra pasirengęs pulti ir kąsti monstras, teršiantis miestą ir be perstojo lojantis padaras. Man nuoširdžiai gaila vaikų, kuriuos tėvai gąsdina šunimis, nuolat pabrėžia, kad šuo yra „blogis“. Neretai trūksta ir pačių šeimininkų atsakomybės laikantis taisyklių. Pasigendu miesto valdžios paramos. Sostinėje daug plakatų, raginančių surinkti šunų ekskrementus, tačiau trūksta valdžios veiksmų, sakykime, įrengti daugiau šiukšliadėžių, sukurti erdves, kur būtų galima laisvalaikį praleisti su gyvūnais.

– Kaip praleidžiate laisvalaikį?
– Vaikštinėjame po parkus, turgus, muges. Neretai pasiimame augintines eidami į miestą vakarieniauti. Jau atšilo, netrukus išsitrauksime dviračius, nepaliksime namie augintinių.

– Ar praeiviai ir kaimynai reikalauja, kad užsegtumėte savo šunims antsnukius?
– Per penkerius metus užsegti antsnukį paprašė tik vienas žmogus. Visi pagiria mūsų šunis. Neslėpsiu, tai malonu. Gal dėl to kaltas geranoriškas retriverių būdas, o gal mus supa tik geri žmonės.

Kur dėtis?

Didesni ir mažesni Lietuvos miestai mirga sporto klubų iškabomis. O kur šuniukų sporto aikštynai? Mes juk sąmoningi ir į vaikų žaidimų aikšteles nelendam, kiemų žaliuosius plotelius užleidom per naktis lojantiems automobiliams.

„Nesiryžtu savo šuns vestis į šunims įrengtas aikšteles. – prisipažįsta R. Jakštaitė. – Ten turiu konkuruoti su paaugliais ir girtuokliais, kurių dėka aikštelės nusėtos stiklo šukėmis, nuorūkomis ir, nepatikėsite, pasitaiko net žmonių išmatų“.

Taigi nevalomos ir nedezinfekuojamos Vilniaus šunų vedžiojimo aikštelės tapo ligų židiniais, todėl šunų mylėtojai jas aplenkia.
Šunų treniruočių aikštelės su specialia įranga, baseinai, dienos darželiai, vasaros stovyklos, zoopsichologų kabinetai – „išpaikintų“ vakariečių kasdienybė. Mes džiaugsimės, jeigu valdininkai nuims nuo parkų draudžiamuosius ženklus ir leis užeiti tvarkingiems šeimininkams su išauklėtais šunimis.

Peterburge gyvenančios zoopsichologės E. Michaliovos teigimu, modernios visuomenės neturėtų stebinti šunų fizinė kultūra. Ji būtina šunims.
Bet negalėtume teigti, kad mūsų šunų mylėtojai tik ir laukia malonių iš valdžios. Jie buriasi į klubus, bendrauja virtualioje erdvėje. Beveik kiekviename mieste veikia dresūros aikštelės. Kiekvienas ieško galimybių džiaugtis savo augintiniu netrikdydamas aplinkinių ramybės. O kai kurie numojo ranka į miestą ir išsikraustė su šunimis į užmiestį.

Svetlanos Valujevos nuotr.