Tarptautinės šunų parodos vyks gegužės 26-27 d. Molėtų rajone, Radžiūnų aerodrome.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

„Mokau ir mokausi kasdien“, – prisipažįsta Labradoro retriverės Amber šeimininkė

Artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena. Šių metų šventės tema – „Šuo ir aš: mokau ir mokausi“. Iš pirmo žvilgsnio tema skamba kažkaip nešventiškai. Ir pirma, į galvą šaunanti mintis, yra komandos, dresūros aikštelė, šeimininko ir šuns kantrybės bandymai. Ar gali būti, kad tokia yra šuns laimė? Pasirodo, taip. „Išauklėtas šuo yra laimingas šuo“, – tvirtina šunų elgsenos specialistė vilnietė Karina Granat.

 

Gana dažnai girdime: tas šuo išauklėtas, o anas – kvailas. Bet juk šuniui tas pat, ką apie jį sako. Jis tenori būti laimingas ir mylimas…

– Pirmiausia prisipažinkime: esame labai skirtingi, tai ir mūsų augintiniai yra labai skirtingai išauklėti. Kas vienam būtinybė, kitam – visai to nereikia. Tačiau gyvename kartu ir netgi labai arti vienas kito, todėl turime laikytis taisyklių. Vienareikšmiškai: išauklėtas šuo yra daug laimingesnis, nes žino, kaip elgtis konkrečiu atveju, jam niekas nekelia streso. Iš to išplaukia pagrindinės išauklėto, arba laimingo, šuns savybės: tinkamai socializuotas (pabrėžiu, tinkamai. Ne visa socializacija yra „sveika“. Reikia žinoti, ką ir kaip daryti); suvokiantis elgesio normas ir žinantis taisykles (šeimininkas su augintiniu turi bendrauti aiškiai, konkrečiai, vienodai); klausantis, mąstantis ir mokantis priimti sprendimus šuo. Štai tada jis – laimingas.

Bet juk šunų šeimininkams dažniausia atrodo: pakanka, kad šuo netempia pavadėlio, pakviestas atbėga ir nepuldinėja kitų…

Komandos? Taip, jų reikia norint susikalbėti su šunimi. Prašymas ateiti, kai kviečiu, atsisėsti, kai ruošiu vakarienę, atsigulti, kai geriu kavą lauko kavinėje… Tačiau aklai zulinant tik komandas ir neatsižvelgiant į kitus dalykus, šuo nebus išauklėtas. Atsitiks taip, kad svarbiausiu momentu šuo nepaklus.

Amžinas klausimas: kada pradėti šuniuką mokyti ir kaip ilgai tai daryti?

– Šuo mokosi nuo gimimo akimirkos. Nuo tada, kai pirmą kartą paimate jį ant rankų vežtis namo. Nuo pirmų žaidimų su jumis. Šuo mokosi kiaurą parą. Tyrimais įrodyta, kad net miegant šuns smegenys „virškina“ įgytą informaciją, naują patirtį. Šuo mokosi kaip vaikas.

Gal yra šunų, kurie gimsta protingi, žmogui belieka pasirinkti tinkamą veislę?

– Kai kurios šunų savybės nuspėjamos, atsižvelgus į veislę. Kitos savybės išryškėja šuniukui augant. Šeimininko pareiga nuo pat pradžių – suprasti, kokį šunį augina. Nuo to priklauso, kiek laiko, pastangų reikės, kaip ir į ką atsižvelgti. Didelis atkaklumas, užsispyrimas, baimė ar motyvacijos stoka ir iš viso to kylančios bėdos – tai nėra sugadintas šuo. Tai žmogui reikia keisti mokymo principus ir šuns motyvaciją – keisti save! Retai, bet pasitaiko, kad šuo tiesiog kosmose ir nenori nusileisti ant žemės. Bet juk ir žmonėms taip būna…

Laikai save patyrusia šunų augintoja?

–  Šuo mūsų šeimoje buvo visada. Močiutės turėjo šunis, senelis augino didelį Rytų Europos aviganį, žirgynas, kurį lankiau, būdavo pilnas šunų. Bet tikroji mano kinologinė kelionė prasidėjo palyginti neseniai. Tik prieš įsigydama Amber (Labradoro retriverių kalytė – Red.) supratau, ką aš veiksiu su ja, kokia šuns padėtis bus mano šeimoje ir gyvenime. Pradėjau gilintis ir supratau… kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių!

–  Tame miške vis dar baugu, kažkas nežinoma?

–  Galbūt Amber daugiau moko mane, nei aš ją. Mokomės kasdien ir ne vien per fizines treniruotes. Kiekvienas pasivaikščiojimas, naujos situacijos yra gera proga mokytis. O jei konkrečiau, dabar tobulinam Obedience 2 ir Rally Obedience 3 klasės pratimus. Taip pat ją mokau naujų triukų. Keletą kartų per savaitę – treniruotės bendrai fizinei kondicijai, kad išjudintume giliausius kūno raumenukus (tai nevyksta šuniui šiaip bėgiojant arba sportuojant).

O pagrindines komandas „atšviežinat“ ar jau nebereikia?

–  Taip! Ji visada gauna apdovanojimą už gerai atliktą elementariausią dalyką. Pavyzdžiui, už prašymą ateiti ar ramiai eiti greta kertant gatvę, ramiai gulėti man geriant kavą. Tai gali būti ačiū, paglostymas, trumpas žaidimas ar skanėstas. Visada! Ji manimi pasitiki – aš padėkoju.

Vis dėlto būtų įdomu išgirsti ką nors konkretesnio apie žinių „atšviežinimą“.

–  Aš ir Amber buvome išvykusios gyventi svetur. Daugiau nei metus laiko nedariau planinių sportinių treniruočių (konkrečiam sportiniam tikslui pasiekti, su konkrečiom užduotim). Natūralu, iškritom iš rikiuotės. Nesakau, kad ji viską užmiršo, tačiau ir mano – mūsų abiejų – tikslumas, atitinkama reakcija ir kitkas kažkur išgaravo tarp debesų, kertant Atlantą. Dabar po truputį, metodiškai, viską „atšviežinam“.

Ar specialiai rinkaisi šunų veislę, kuri imli mokslams ir nori bendradarbiauti su žmogumi? O gal svarbiau buvo rudos akys…

– Specialiai veislės nesirinkau dabartinei veiklai, net nenutuokiau, kad sportuosiu su šunimi. Labradoro retriveriai žavėjo, tačiau tai netrukdė įsimylėti ir vokiečių bokserius. Norėjau nemažo šuns, imlaus, norinčio bendradarbiauti. Kas nulėmė Labradoro retriverio pasirinkimą – iki šiol man pačiai paslaptis, bet savo pasirinkimu patenkinta.

Belieka pridurti: o tada jos ilgai ir laimingai gyveno… Ir vis dėlto – kada šuo laimingas?

– Kai yra sveikas, nejaučia alkio, troškulio, baimės ar streso. Laimingas, kai fiziškai ir protiškai užimtas, kai elgiasi pagal prigimtį. Na, čia nekalbu apie tai, kad turime jiems leisti susimedžioti grobį, kaip vilkams. Kiekviena šunų veislė išveista dirbti savo darbą. Štai retriveriai yra vandens šunys, mėgsta aportuoti. Bet juk nebūtina dalyvauti lauko bandymuose, galima mokyti komandų prie ežero, mėtyti žaislą, kad jis su malonumu šoktų ir atneštų. Tada jis labai laimingas.

Ar, gyvendama  Jungtinėse valstijose, įgijai kitokios šunų auklėjimo, dresavimo patirties?

–  Jungtinės valstijos – labai didelė šalis, šunų ten apie 89 milijonai, zooindustrija  neaprėpiama. Mano patirtis pasipildė visomis prasmėmis (dresūros mokykloje dirbau tik su „naminukais“, ne sportiniais šunimis). Gal didžiausias skirtumas tarp mūsų ir amerikiečių požiūrio į šunų dresūrą, tai alternatyvių dresūros metodų nebijojimas. Dresūros mokykla, kurioje dirbau vidurio Kalifornijoje, specializavosi sunkių atvejų sprendimu. Nuo mažylių darželio, socializacijos, teigiamų akimirkų sukūrimo; prieglaudose gyvenančių, niekaip „neįvaikinamų“, šunų sozializavimo, reabilitavimo, dresūros ir naujų namų suradimo; iki šeimininkų ir jų šunų, kuriems  dresūros mokykla jau paskutinė „viltis“ (nuo minčių apie šuns užmigdymą dėl nevaldomos agresijos iki sudėtingų triukų išmokimo).

Tokia įvairovė turbūt reiškia, kad negalėjot visiems šunims taikyti vienodos dresūros, tų pačių metodų, priemonių?

– Tikrai ne! Kiekvieno šuns šeimininkas po pirmojo susitikimo  gaudavo konkretų kelių lapų įvertinimą ir tik tada parenkama programa, numatomi konkretūs tikslai. Programa gali keistis. Net mažyliai šuniukai vertinami pagal jų elgseną, numatoma, į ką ateity šeimininkui reikėtų kreipti dėmesį. Man didžiausią įspūdį darė tai, jog visi gaudavo individualią pagalbą ir visiems tai padėdavo.

Artėja ŠUNS DIENA. Ar švęsit su Amber?

– Mano ir Amber draugai – bendri. Ir tai labai smagu. Jei atvirai, man kiekviena diena kaip Šuns diena, nes nuolat esu su šunimis ir tarp šunų. Manau, tą dieną pasidžiaugsime miestu, pilnu draugiškų šunų. Draugų kompanija, geri šunys, šventiniai pietūs – ko trūksta iki laimės? Nieko!

Karinos Granat nuotr.