Vyksta šunų registracija į dvi tarptautines šunų parodas - gegužės 26-27 d. susitikime Molėtuose!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Japonų činai: šventieji Budos liūtai

Japonų činai labai vertinami Japonijoje. Taip yra dabar, taip buvo  prieš daugelį šimtmečių…

 

Činų veislės istorija, kaip ir daugelio kitų senovės šunų veislių, apgaubta paslapties.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, visi trumpo snukučio rytų šalių šunys, o tarp jų ir japonų činai, yra kilę iš Tibeto.

732 metais tolimi dabartinio čino protėviai buvo padovanoti Japonijos imperatoriui.

XIX amžiuje jie papuolė į Jungtines Amerikos Valstijas bei Angliją.

Japonų kalba šuo – inu. Šis žodelis pridedamas prie visų japonų šunų veislių pavadinimų: akita inu, toza inu, šiba inu…

Tačiau prie čino šio žodelio nėra. Juk činas – Dievo kūrinys, kuris tarsi negali būti priskirtas šunų giminei…

Senovėje Tekančios saulės šalyje šunys dalijosi su žmonėmis nelengvais darbais, medžiojo, saugojo namus, bet japonų činai net ir tais laikais buvo privilegijuotieji.

Šimtmečiais jie dovanojo savo meilę imperatoriams ir aristokratams, lankėsi šventyklose ir buvo vadinami šventaisiais Budos liūtais.

Išdidūs, švelnūs rytų aristokratai – japonų činai saugojo imperatorių šeimas nuo piktų dvasių, nelaimių, depresijos ir fizinių ligų, savo buvimu kurdami laimės ir meilės atmosferą.

Činukų patinai drąsūs, protingi, labai ištikimi ir išdidūs. Juokaujama, kad kiekviename jų „įsikūnijo“ mažasis samurajus.

Kalytės gracingos, paklusnios ir, be abejo, primena nuostabias geišas.

Visi japonų činai labai draugiški, linksmi, kupini džiugesio. Jie niekada neparodys nepasitenkinimo.

Taip yra todėl, kad jie labai išauklėti, elgtis netinkamai šiems šunims neleidžia prigimtis.

Tačiau činukų siela jautri ir labai pažeidžiama.

Todėl čino šeimininkui būtina pažinti savo augintinio prigimtį, vertinti jį kaip individualybę,  mylėti ir puoselėti santykius, kad laiku suprastų, kuo gali įžeisti ar nuskriausti savo mylimą šunį.

Kai žmogus pirmą kartą pamato činą, dažniausiai nustemba: o, kokios akys! Bet juk tai veidukas!

Išties šių šunų veidukams apibūdinti nelabai tinka žodis „snukis“. Tai veidukai, beveik plokšti kaip žmonių, didžiulėmis, visai nešuniškomis akimis, į kurias galima žiūrėti valandomis.

Kai japonų činas prisilies nustebusiu, šiek tiek įkypu žvilgsniu prie jūsų sielos ir papasakos, koks didžiulis pasaulis aplink mus ir mūsų viduje, ir koks nuostabus, puikus gyvenimas, dings jūsų nerimas, slogūs išgyvenimai.

Kasdienės bėdos ir rūpesčiai pasirodys menki, nereikšmingi.

Šis nuostabus japonų činų gebėjimas grąžinti žmogui dvasinę pusiausvyrą, suteikti mūsų gyvenimui džiaugsmingų spalvų nuo senų laikų buvo ir tebėra činų pareiga.

Japonų činų standartas.

Kornelija Butrimova

Veislyno „Iš Kauno“ nuotraukos