Artimiausios tarptautinės šunų parodos Lietuvoje: gegužės 27-28 d. Molėtuose! Gegužės 27 d. – BALTIJOS NUGALĖTOJAS.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Šunų įkandimų prevencija

Kokios priemonės padėtų apsaugoti visuomenę nuo šunų įkandimų? Ar šunų įkandimų prevencija apskritai yra įmanoma?

 

2013 gruodį JAV veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) paskelgė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje.

Tyrimas grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami.

Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių.

Penki autoriai, kurių du – Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų užpuolimų konstatuotas mirtis.

Kiekvieno atvejo istorija, aiškinantis su juo susijusius faktus, rinkta ilgai ir kruopščiai – tai trukdavo mėnesius ar metus, priklausomai nuo konkretaus atvejo.

Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“ ir jos žiniasklaida nepraneša – dažniau naujienose pasirodo klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.), dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą ar voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.).

Net 80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti keturi iš minėtų veiksnių, o šuns veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes – šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere arba pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip pas mus sakoma, „prie būdos“.

Šunys linkę bendrauti su žmonėmis, tampa nuo jų priklausomi ir nepažįstamose situacijose remiasi jais kaip autoritetais. Tikėtina, kad situacijose, kurias šuo suvokia kaip stresą ar keliančias grėsmę, šunys, nepatyrę tinkamo bendravimo su žmonėmis, pirmiausia sieks apsaugoti patys save.

Ar šuns veislė svarbu?

Straipsnio autoriai taip pat pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti.

Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo šuns veislės nustatymo, tad tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis.

Tik 45 atvejais (18 proc.) šuns veislė buvo nustatyta teisingai. Tuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimų informacija. Įvertinę duomenyse nurodomas šunų veisles, tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus.

Svarbus momentas: tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas keltų žmonėms didesnį pavojų!

Kad trūksta patikimo šunų veislių nustatymo, patvirtina ir Dr. Victoria Voith iš Vakarų universiteto ir Maddie’s gyvūnų prieglaudos medicinos programa (Floridos universiteto veterinarinės medicinos kolegija).

Jos įrodė, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų.

Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant šuns veislę tam pačiam šuniui dalyvių nuomonės gana dažnai skiriasi.

Net 90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardyti kaip vienos veislės atstovai, taip leidžiant manyti, kad tai buvo veislinis šuo.

Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruotasi ties veisliniais šunimis.

Pastaroji išvada nelabai tikėtina, atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimus sukėlusių šunų skaičių.

Ankstesnysis mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas buvo nesuprastas ir juo piktnaudžiauta, siekiant pateisinti tokius politinius siūlymus kaip su veislėmis susiję teisės aktai („pavojingų veislių“ sąrašai), nors pačio tyrimo autoriai ir nepritarė (!) tokiai politikai.

Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą.

Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų arba svarstė jų panaikinimo galimybę.

Amerikos advokatų asociacijos rūmai priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti šunų veislių diskriminaciją arba konkrečius nusistatymus prieš tam tikras veisles.

2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (Breed-specific legislation is a bad idea).

Pranešime rašoma, kad tyrimai rodo, jog prieš veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs ir kad tai tėra viešųjų išteklių švaistymas.

Tokiems įstatymams JAV taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos kaip Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija geriausia?

Kaip spręsti šią opią problemą? Ką daryti, kad visuomenė taptų saugesnė? Tyrėjai siūlo: gerinti šunų veisimo ir auginimo kokybę; mokytis suprasti šuns elgseną (skaityti šuns kūno kalbą); šviesti vaikus ir tėvus – mokyti tinkamo elgesio su gyvūnais; kontroliuoti neatsakingus savininkus (atitinkamai – pavojingų šunų kontrolė).

Tyrimo autoriai teigia, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti, vadovaujantis šiomis įvairiapusėmis viešomis ir privačiomis strategijomis.

Be to, tyrimo autoriai rekomenduoja tobulinti tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia yra pati šunų įkandimų prevencija.

Vetvila.lt

Straipsnis parengtas remiantis:
National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH.

Stasio Barausko nuotr.