Artimiausios tarptautinės šunų parodos Lietuvoje: gegužės 27-28 d. Molėtuose!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Hovavartas

Pavadinę šį šunį kiemsargiu, jo neįžeisite, nes hovavarto veislės pavadinimas kilęs iš vokiškų žodžių Hova – der Hof (kiemas) ir Wart – der Wachter (sargas). Tai labai senos kilmės darbinė šunų veislė.

 

Kilmės istorija

Pirmą kartą hovavartas paminėtas 1210 metais, kai „Ordensritterburg” pilies Lordas apgulties metu pririšo savo sergantį berniuką prie šuns, kuris išnešė jį į kitą pilį ir atvedė karius, padėjusius įveikti priešų apgultį.

Šis istorinis faktas aprašytas vienoje seniausių vokiškų knygų „Der Schwabenspiegel“ (1274) ją parašė lordas Aike fon Repkov – to paties berniuko, išgelbėto šuns, įsakymu.

Joje taip pat užsimenama apie įstatymą, pagal kurį bet koks žmogus, pagrobęs ar užmušęs hovavartą, privalėjo jo šeimininkui sumokėti 10 guldenų – milžinišką tais laikais kompensaciją.

1473-ųjų metų istorinėse kronikose hovavartai yra 5 kilniausių šunų veislių sąraše, vadinami idealiais šunimis sargybai, nusikaltėlių paieškai ir sulaikymui.

Viduramžiais hovavartas buvo elitiniai šunys, juos veisė Vokietijos baronai Graco ir Švarcvaldo regionuose.

Pagrindinis hovavarto išskirtinumas – gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus. Būtent viduramžiais buvo dedami pagrindai šiuolaikinio hovavarto intelektui.

XIX a. pabaigoje, kai Vokietijoje ėmė klestėti pramonė, šunų veislių gerokai sumažėjo. Šios liūdnos lemties neišvengė ir hovavartas.

Veislė būtų išnykusi, jeigu ne viena istorija, kuri nutiko 1672 metų vasarą, kai hovavartas ištraukė iš vandens berniuką Bertramą Kionigą. Vaikas pamilo šiuos ilgaplaukius šunis, mylėjo juos visą gyvenimą ir įdiegė šį jausmą savo sūnui Kurtui. Šie žmonės suvaidino pagrindinį vaidmenį formuojantis dabartinei hovavarto veislei.

Kurtas Kionigas gimė 1895 m. Jis aktyviai dalyvavo Vokiečių aviganių sąjungos veikloje, rūpinosi šunų veisimu ir dresūra. Tačiau jo neapleido mintis apie šunį – ilgaplaukį sargybinį.

„Tais laikais buvo madingi policijos dresūros metodai, kurie reiškė besąlygišką šuns paklusnumą. Nors buvau neblogas dresuotojas, man buvo gaila „išdresuotų“ sportui šunų. Tais laikais dauguma manė, kad tik profesionali dresūra gali pagerinti šunų veislę, o šuns išorė turi atitikti dažnai savavališkai susidarytą veislės standartą. Mums, gyvūnų draugams ir gynėjams, toks požiūris  tapo nepakenčiamas“, – rašė K.Kionigas.

Darbas su hovavartais buvo grindžiamas perduodamų darbinių savybių pagrindu. Pagrindinis reproduktorių atrankos kriterijus – instinktyvus noras saugoti šeimininką. Jeigu šuo turėjo šią savybę, praktiniai rezultatai priklausė tik nuo amžiaus ir patirties. Hovavartas turi turėti pakankamai aukštą susijaudinimo slenkstį ir visiškai neturėti medžioklės instinkto. Veisdamas hovavartus Kionigas įliejo kai kurių kitų šunų veislių – kuvašo, niūfaundlendo, leonbergerio – kraujų.

Šiuolaikiniame standarte minima, kad hovavartas turi ir vokiečių aviganių kraujo, tačiau jo „autorius“ rotmistras Maksas fon Stefanicas savo knygoje „Vokiečių aviganis aprašymuose ir atvaizduose“ rašo apie hovavartą kaip apie vieną šunų veislių, dalyvavusių vokiečių aviganių veislės sukūrime. Be to, pagal paskutinius archyvinius duomenis, kai kurie reproduktoriai buvo naudojami veisiant ir hovavartus, ir vokiečių aviganius.

 

Hovavarto charakteristika

Hovavartai pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) šunų klasifikacijos sistemą priskiriami II grupės 2 pogrupiui (molosai).

Jie yra vidutinio dydžio, įspūdingi, bet nesunkūs, nulėpusiomis ausimis, ilgais plaukais. Ūgis ties ketera 58 – 70 cm, svoris 25 – 45 kg.

Hovavartas yra atsparus šuo, jam nebaisus nei lietus, nei sniegas, nei šaltis, tik esant dideliems karščiams jam sunkiau.

Šie šunys yra ištikimi šeimos nariai, darbštūs ir protingi partneriai darbe. Iš prigimties jie paklusnūs, tačiau reikalauja daug protinės veiklos šunys. Hovavartai idealiai tinka pėdsekystei, gelbėjimo tarnyboms, apsaugai.

Nekonfliktiški, drąsūs ir ištikimi, tačiau, jei hovavartas supyks, ginsis visomis jėgomis. Dominuojantys kitų šunų atžvilgiu, bet sunkiai išprovokuojami peštynėms.

Tinkamai augintas, socializuotas hovavartas bus pats geriausias vaikų žaidimų draugas, prireikus, atsidavęs gynėjas. Kantrus ir tolerantiškas vaikų išdaigoms. Esant labai mažiems vaikams reikėtų nepamiršti, kad hovavartas yra stambus šuo, taigi, smarkiai įsižaidus, pats to nenorėdamas, gali pargriauti ar išgąsdinti vaikus.

Jei hovavartas tinkamai supažindinamas su kitais naminiais gyvūnais,  sutaria su jais labai gerai.

Labai atsidavę ir žino savo teritoriją, todėl nenutolsta nuo jos toli. Šis šuo gins jūsų šeimą ir teritoriją su dideliu užsidegimu.

Hovavartas išlieka žaismingas iki pat senatvės.

Nereikėtų baimintis dėl ilgų hovavartų plaukų. Išskirtinės priežiūros jo kailiui nereikia, tik šėrimosi metu reikėtų dažniau pašukuoti. Hovavarto plaukų privalumas tas, kad jie „neskraido“, nerasite jų lėkštėse ar ant rūbų. Išsišėrusius plaukus tereikia sušluoti. Tačiau jeigu išeisite su hovavartu pasivaikščioti po pievas, jo kailis bus pilnas sėklų, šapelių – teks viską išrinkti, kruopščiai iššukuoti.

 

Kailio spalvos

Hovavarto kailis būna trijų spalvų: šviesus, juodas ir juodas su įrūdžiu.

Juoda. Visas kailis juodas, žvilgantis. Keletas pavienių baltų plaukelių leidžiama ant krūtinės, pirštų ir uodegos galiuko. Aplink akis, lūpas ir pėdos turi turėti juodą pigmentaciją.

Šviesūs. Kailis vidutinės šviesios spalvos, einant link kojų ir pilvo, šviesėja. Keletas pavienių baltų plaukelių leidžiama ant krūtinės, pirštų ir uodegos galiuko. Aplink akis, lūpas ir pėdos turi turėti juodą pigmentaciją.

Juodas su įrūdžiu. Kailis juodas, žvilgantis. Įrūdis aplink snukį, virš akių, ant krūtinės ir kojų. Yra apibrėžtos formos.

Jei sukergsime šviesaus kailio šunį su šviesiu, vadoje bus tik šviesūs šuniukai.  Jei abu tėvai yra juodi su įrūdžiu, vadoje bus juodi su įrūdžiu ir šviesūs, bet pasitaiko, kad visi vados šuniukai bus juodi su įrūdžiu arba šviesūs.  Šviesus su juodu su įrūdžiu, šviesus su juodu, juodas su juodu su įrūdžiu, juodas su juodu – vadoje bus visų spalvų šuniukų, bet gali pasitaikyti, kad vadoje bus vien tik šviesūs arba vien juodi su įrūdžiu arba vien tik juodi šuniukai.

Lietuvoje hovavartų kalės gali būti veisiamos nuo 18 mėnesių amžiaus, o patinai nuo 12 mėnesių.

 

Sveikata

Tai sveiki ir stiprūs gyvūnai, bet, kaip visoms stambioms šunų veislėms, hovavartams atliekami alkūnės ir klubo sąnarių tyrimai.

Dauguma hovavartų neturi displazijos. Europoje, ypač Vokietijoje, pageidaujama, kad būtų veisiami tik A displazijos laipsnį turintys šunys (galimas  B).

Lietuvoje šie tyrimai hovavartams daromi nuo 12 mėn. amžiaus, leidžiama veisti šunis, turinčius A, B ir C displazijos laipsnius.

Hypotiroidizmas. Tai liga, kai šuns skydliaukė gamina per mažai hormonų, todėl prastėja medžiagų apykaita. Ši genetinė liga pasireiškia maždaug penktais šuns gyvenimo metais.  Simptomai: per silpnas raumenų tonusas, stiprus kailio šėrimasis, šlubumas.

Degeneracinė mielopatija. Yra atliekami šios ligos genetiniai tyrimai. Veisiami tik sveiki arba nešiotojai. Nešiotojas su nešiotoju negali būti kergiami, nes palikuoniai gali sirgti šia liga. Tai vyresnių šunų liga, pasireiškianti užpakalinių galūnių koordinacijos sutrikimu (bėgant laikui, gyvūnas visiškai nebevaldo užpakalinių galūnių). Paprastai suserga 8-14 metų šunys.

Osteochondrozė. Tai liga, kai kaulo augimo zona nesukaulėja šuniui suaugus, ji paprasčiausiai nustoja vystytis.  Liga pažeidžia peties, alkūnės, kulno, kelio kaulus – šios zonos tampa lengvai pažeidžiamos. Liga pasireiškia maždaug 6 mėn. amžiaus šunims (dažniau patinams).

Deimantė Vaitauskaitė

Informacijos šaltiniai:
Francis Dedier and Viviana Pavan „Hovawart“.
Josef Fabin „Hovawart“.
http://www.hovawart.org.uk/introduction.php
http://www.caninegeneticdiseases.net/DM/basicDM.htm

Ievos Ložos, Dace Teibe, Daivos Rimaitytės nuotr.