Tarptautinės šunų parodos Vilniuje, parodų ir kongresų centre Litexpo vyks kovo 4 - 5 d.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Čekoslovakų vilkšuniai iš arti

Merginai, sėdinčiai ant širmo žirgo, į akis spigina vilkas… Tokią sceną galima pamatyti BBC seriale „Karas ir taika“. Kas tas vilkas? Negi laukinis? Ne! Dabar kino žvaigždėmis tampa čekoslovakų vilkšuniai, ir jiems tai puikiai sekasi.

 

Kas gi tas čekoslovakų vilkšunis?

1955 m. tuometėje Čekoslovakijoje buvo pradėtas karinis – biologinis projektas, kurio tikslas buvo „pagerinti“ tarnybinių šunų kokybę. Pulkininkas Karelas Hartlas siekė ištirti naujų požymių paveldimumą, sukurti aplinkai atsparesnius (tarnyba vyko atšiauriose kalnų vietovėse) šunis. Šuo turėjo buti greitesnis, stipresnis, greitesnės reakcijos. Galėti dirbti vienas, be žmogaus, gebėti pats priimti sprendimus, rasti pėdsakus bet kokiu oru ar paros metu, persekiodamas sienos pažeidėjus, įveikti didelius atstumus.

1958 m. gimė pirmieji čekoslovakų vilkšuniai. Jų tėvai buvo karpatų vilkė Brita (Europinio vilko atmaina) ir vokiečių aviganis Cezar z Brezoveho haje. Kuriant veislę dalyvavo 4 vilkai: Brita, Argo, Lejdy ir Šarik.

Daugiau vilkų nebuvo „įlieta“ ir tai yra uždrausta. Tik tie čekoslovakų vilkšuniai, kurių kilmė yra žinoma iki 1999 metų, laikomi tikraisiais šios šunų veislės atstovais. Atliekant genetinius tyrimus vilko markeriams aptikti, tarp veislinių šios veislės atstovų jie neaptinkami.

Kai atsiskyrė Čekija ir Slovakija, nebeliko poreikio saugoti valstybių sienas. Tarnybinių šunų poreikis sumažėjo, projektas buvo nutrauktas ir ši šunų veislė būtų išnykusi, jeigu ne entuziastai, kurie tyliai slepė keturkojus savo tarnybos draugus ir taip juos išsaugojo.

Didžioji šunų dalis pateko į Slovakiją, kur visą savo laiką jiems skyrė Františekas Rosikas vyresnysis.

Pirmieji į čekoslovakų vilkšunių veislės knygą buvo įrašyti Rep ir Cmuka z Pohranicne straze. Iš viso 66 šunys buvo įrašyti į pirmąją veislės knygą.

1982 m. įkurtas pirmasis šios veislės mylėtojų klubas, sudarytas standartas, įvyko pirmoji paroda bei varžybos.

1989 m. birželio 13 dieną Helsinkyje vykusiame posėdyje Tarptautinė kinologų federacija (FCI) pripažino šią šunų veislę oficialiai, priskyrė ją FCI I grupei (paskutinį kartą standartas keistas 1999 m., Nr. 332).

Oficialus veislės pavadinimas, pagerbiant tarnavusius šunis, išliko senasis – čekoslovakų vilkšunis, Ceskoslovensky vlciak. Veislės patronatas – Slovakijos valstybė.

Šiuo metu šios veislės šunų yra visuose pasaulio kampeliuose ir klimato zonose. Kai kurie vis dar dirba pagal pirminę savo paskirtį – paieškoje (Vokietija, Italija, Čekija, Ispanija, JAV), sportuoja (ištvermės, judrumo sportai), kiti tampa mielais, šiek tiek kantrybę ir nervus patampančiais naminiais „vilkais“.

Koks jis yra ir kam tinka?

Čekoslovakų vilkšuniai – tai elegantiški, aukštesni nei vidutinio ūgio šunys (šunys – 65 – 70 cm, kalės – 60 – 65 cm, svoris 25-35 kg), savo kailio spalva ir kūno sudėjimu primenantys vilką.

Pilkas kailis (gali būti nuo sidabrinio pilko iki auksinio pilko arba tamsaus pilko), šviesios gintarinės akys, stačios ausys, ilgos kojos, grakšti eisena sužavi daugelį, tačiau ar tikrai šis šuo jums tinka?

Čekoslovakų vilkšunis yra nuostabus draugas ir kolega, žygių partneris, sargas ir vaikų auklė. Tačiau taip yra tik tumet, jeigu yra tinkamose, jį suprantančio žmogaus rankose. Tai stipraus charakterio, nepriklausomi šunys. Jie nelinkę parsiduoti labai lengvai, o jų norą dirbti ir būti kartu žmogui reikia užsitarnauti.

„Čekų“ polinkis įveikti užkardas gali nemaloniai nustebinti – jie gali „pavogti“ iš šaldytuvo pietus, atidaryti ir uždaryti langus ar duris, užsitrenkti automobilyje kartu su rakteliais.

Nors pasižymi stipriu medžioklės instinktu bei yra linkę vytis pastebėtą gyvūną, medžioklei jie netinka, nes neturi būtinų medžiokliniams šunims būtinų instinktų dirbti grupėje, taisyklingai vyti medžiojamą žvėrelį.

Čekoslovakų vilkšuniai reikalauja kantrios dresūros. Jie pasižymi labai gera rega ir mato daugiau, nei kiti. Pasivaikščiojimų metų stebi aplinką, fiksuoja bet kokį judesį, todėl šeimininkas turi neprarasti su šunimi kontakto, šunį užimti, kad nuobodžiaujantis „vilkas“ per daug nenutoltų. Tačiau jie nelinkę pabėgti, net dingę iš akiračio, už poros minučių pargrįžta.

Čekoslovakų vilkšuniai mėgsta „dizaino darbus“. Dėl to namuose kenčia ir gėlynai, ir medeliai – išrausti poros metrų gylio urvą jiems vieni niekai. Nesudėtinga įveikti ir 2-3 metrų aukščio tvorą ar sieną.

Judrūs, lankstūs ir šoklūs – puikūs „parkūro“ specialistai. Dėl to galima su „čeku“ bėgti agility trasą ar iškeliauti į kalnus, sunkiai įveikiamas vietoves.

Kadangi šiems šunims būdingas ir vis dar gajus protėvių atsargumas, šuniukus reikia socializuoti nuo pat mažens, kitaip gali išaugti šunys, kurie mažiau pasitikės savimi ir aplinkiniais.

Todėl reikia su mažuoju draugu apsilankyti daug kur, supažindinti su pasaulio įvairove, žmonėmis, gyvūnais, transporto priemonėmis. Mažą šunytį taip pat reikia mokyti pasilikti vieną namuose.

Šie šunys turi stiprų gaujos instinktą, dėl to gali kilti problemų, vėliau bandant palikti šunį vieną. Šuo jausis neužtikrintai, gali sustiprėti destrukcija, gali įprasti triukšmauti.

Čekoslovakų vilkšuniai nėra geri sargai, teisingiau, jie nelabai supranta, kam kažką saugoti rimtai, todėl netinka sarginio šuns „vaidmeniui“. Loja mažai, tačiau daug kaukia, taigi, jeigu jūsų kaimynams nepatinka „National Geographic“ filmai apie gamtą, geriau rinktis kitą šunų veislę.

Noras kažką „naikinti“ gali išlikti visą gyvenimą, ir tai ne vien šuniuko amžiaus bėdos. Be abejo, yra šunų, kurie niekada nesugrauš šeimininko batų ar telefono įkroviklio, tačiau… kodėl nepabandžius užkasti mėgstamiausio kauliuko kur nors kambaryje?

Tačiau tai yra lengvai dresuojami šunys. Jeigu čekoslovakų vilkšuniui yra įdomu (aš tau – tu man principas), jis dirba noriai. Tinka klikerio, pozityviosios dresūros metodai, visada padeda skanėsto gabaliukas. Svarbu, kad treniruotės būtų trumpos, linksmos. Priešingu atveju šuo pradės „tyčiotis“ iš trenerio ir paprasčiausiai atsisakys dirbti.

Tai nėra tipiškas sportinis šuo (paskirtis – natūrali pėdsekystė, neturi stipraus polinkio aportuoti), todėl, jeigu norite siekti sporto rezultatų, galbūt pasirinkite kitokį augintinį.

Šie šunys nėra draugiški tos pačios lyties šunims, jeigu jų nepažįsta, arba pastarieji įžengia į jų teritoriją, todėl jiems subrendus, gali kilti konfliktų su kitais šunimis.

Tinkamai auginant ir socializuojant, sutaria su bet kokiais namuose auginamais gyvūnais, gali būti puikiais kompanionais jodinėjant, slidinėjant arba plaukiant baidarėmis. Gal todėl čekoslovakų vilkšunis turi tik jam skirtą darbinį egzaminą „SVP – ištvermės testas“, kurio metu įveikia iki 100 kilometrų, bėgdamas kartu su savo šeimininku.

Čekoslovakų vilkšunių sveikata ir veisimas

Tai palyginti sveiki ir ilgaamžiai šunys. Gali išgyventi 15-17 ar net daugiau metų. Dažniausi vizitai pas veterinarijos gydytoją – susižeidus arba skiepijantis. Kartais gali apsinuodyti ėdalu, būti alergiški kažkokiam produktui, todėl didžioji dalis šių šunų šeriami RAW maistu.

Veisti šunis galima nuo 12 mėnesių, kales – nuo 18 mėnesių amžiaus. Privalomi du eksterjero teisėjo įvertinimai „puikiai“. Pageidautina, kad vienas įvertinimas būtų gautas specializuotoje parodoje.

Kalės pradeda rujoti gana vėlai (18-24 mėn.). Ruja kartojasi kartą per metus ir gali trukti net keletą mėnesių.

Čekoslovakų vilkšuniams atliekama veislės apžiūra (bonitacija). Jos metu įvertinamas šuns eksterjeras bei psichika.

Neegzistuoja čekoslovakų vilkšuniai be kilmės dokumentų! Kadangi tai yra dirbtinė šunų veislė, nėra jokių aborigeninių šunų ar nežinomų, „netyčia“ atsiradusių, linijų. Dėl pilkos vilko spalvos, nemažai laikų, sibiro haskių ar kitų veislių mišrūnų yra panašūs į Čekoslovakų vilkšunius. Tad tik kilmės dokumentai su pilna kilme įrodo, kad jūsų augintinis yra tikrai šios veislės atstovas.

Šunims taip pat atliekami klubo ir alkūnės sąnarių tyrimai. Tai rentgenologinis bei vizualios apžiūros tyrimas, kurio metu nustatoma klubo ir alkūnės sąnarių būklė, galimi pakitimai. Veisti galima, jeigu šuo turi HD A, HD B arba HD C displaziją. Šunį, turintį HD C, patartina veisti su HD A rezultatą turinčiu šunimi. Yra nedaug čekoslovakų vilkšunių, turinčių alkūnės displaziją, todėl veisiami tik ED 0/0 rezultatą turintys šunys.

Norint veisti taip pat privalomi genetiniai tyrimai.

Degeneratyvinė mielopatija (DM) – tai progresuojanti stuburo smegenų liga, kuri pasireiškia šunims, turintiems „sergantį“ geną vyresniame amžiuje (7-9 metai). Liga pasireiškia užpakalinių galūnių koordinacijos sutrikimu. Sergantis šuo svirduliuoja, gali vilkti kojas, o ligai progresuojant, visai nebevaldo galūnių – galimas visiškas paralyžius. Ligos išvengti galima atlikus paprastą DNR testą ir parinkus tinkamą šunį veisimui. Draudžiama kergti du sergančius (affected) arba ligos nešėjus (carrier). Tinkamai veisiant ligą galima pašalinti per keletą šunų kartų.

Dvarfizmas („karlikizmas“). Šunys, turintys hipofizės hormonų nepakankamumą, serga dvarfizmu. Dalis tokių šuniukų negimsta arba nugaišta pirmosiomis gyvenimo dienomis. Dėl čekoslovakų vilkšunių geros sveikatos nemaža dalis „dvarfų“ išgyveno, todėl buvo nustatytas ligos genetinis paveldimumas bei ištirta sergančių šunų sveikata. Tokie šunys yra bemaž nevaisingi, išlieka šuniuko dydžio, turi sveikatos bei kt. sutrikimų.

Veisiami tik sveiki čekoslovakų vilkšuniai. Draudžiama kergti du sergančius (affected) arba ligos nešėjus (carrier). Tinkamai veisiant ligą galima pašalinti per kelias šunų kartas.

Akių ligos šiai šunų veislei nebūdingos (išskyrus mišrūnus), tačiau rekomenduojama profilaktiškai tikrinti akis.

Gali pasitaikyti širdies nepakankamumo, epilepsijos atvejų, skrandžio išpūtimo ir apsivertimo, vėžio susirgimų, tačiau jie labai reti.

Čekoslovakų vilkšunių klubas

D.Rimaitytės ir I.Klimavičienės nuotr.

http://wolfdog.org/lt/

https://www.facebook.com/groups/140010126145356/

http://www.caninehealthinfo.org/brdreqs.html?breed=CW