Tęsiasi dalyvių registracija į gruodžio 21-23 d. Vilniuje, Litexpo, vyksiančias tarptautines šunų parodas.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Vokiečių aviganis

Vokiečių aviganis yra viena populiariausių šunų veislių pasaulyje. Daug šios veislės šunų ir Lietuvoje. Ar tokį populiarumą lemia vokiečių aviganio išvaizda? Charakteris? Gebėjimas greit mokytis? Ištikimybė žmogui? Ko gero, viskas, kas išvardyta, ir dar kelis kartus daugiau…

 

Veislės formavimosi pradžia

Daugiau kaip prieš šimtą metų (1899 m.) išveisti Vokietijoje, per keletą dešimtmečių vokiečių aviganiai paplito visame pasaulyje. Senųjų laikų aviganiai, kurie Vokietijos žemėse ganė galvijų bandas, jau neprimena dabartinių vokiečių aviganių. Senieji aviganiai nuo dabartinių skyrėsi ūgiu, kailio spalva ir struktūra, kitais bruožais. Tačiau, kaip ir senieji aviganiai, dabartiniai šios veislės šunys yra greitos reakcijos, imlūs ir protingi.

Pirmasis vokiečių aviganių veislės standartas sukurtas 1891 metais, o šios veislės istorija pirmiausia siejama su rotmistru Maksu fon Štefanicu, vokiečių aviganių veislės „krikštatėviu“.

M. Štefanicas ir Arturas Mejeris 1899 m. parodoje Karlsrujėje pamatė šunį – jų nuomone, tobuliausią vokiečių aviganį. Tai buvo Hektoras fon Linkshrainas, kurį M.Štefanicui pavyko įsigyti. Šuo apsigyveno jo veislyne „Grafrate“ (šunį pavadino Horandu fon Grafratu). Šio puikaus patino dėka vokiečių aviganių veislė tapo tuo, kas yra dabar.

„Horandas buvo nuostabiausių svajonių įsikūnijimas. Pagal tuos laikus jis buvo stambus, 60-61 cm ties ketera, taisyklingo sudėjimo, proporcingas, tvirtas ir stiprus, nepriekaištingos formos galva, stiprių nervų. Puikus buvo ir jo elgesys – beribis atsidavimas šeimininkui. Visada judrus ir pasiryžęs veikti, malonus su draugiškais jam žmonėmis, bet ne prisiplakėlis. Jis kentėjo nuo nieko neveikimo ir troško dirbti!”, – rašė M. Štefanicas.

Įvairių atspalvių rudo ir gelsvo kailio vokiečių aviganiai atsirado kito patino – Hettel von Uckermark dėka. Pirmieji vokiečių aviganiai buvo pilkos spalvos, ir būtent nuo Hettel prasidėjo visiems labiau įprastų juodai rudų šunų era. Juodos spalvos pirmajame standarte nebuvo, šios spalvos vokiečių aviganiai atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.

XX amžiaus pradžioje dėl imbrydingo ir simpatijų stambiems šunims vokiečių aviganiai pasidarė per daug masyvūs, kvadratiški, dėl anatominių pokyčių nukentėjo ir darbinės šių šunų savybės.
Būtent todėl nuo 1922 m. įvestos privalomos apžiūros – kruopščiai atrenkami veisti tinkamiausi šunys, šių aprašų pagrindu išsivystė privalomasis „kiorung‘as”, naudojamas iki šiol.

Vokietijos veisėjai griežtai laikėsi šių rekomendacijų, todėl veislė atgimė. Tai siejama su patino Klodo von Boxberg atsiradimu: vidutinio ūgio, juodo – rudo kailio patinas buvo labai gražių kūno proporcijų, iškilia nugaros linija, puikių judesių.

Specializuotos parodos – atranka ir garbė

Pirmoji vokiečių aviganių paroda Vokietijoje įvyko 1899 metais. Nuo tada Vokietijoje kasmet vyksta didžiausia ir svarbiausia pasaulyje šios veislės šunų paroda (SV). Dviems parodos nugalėtojams – kalei ir patinui – yra suteikiamas metų nugalėtojo titulas.
Pirmosiose vokiečių aviganių parodose ekspertizę atliko pats Maksas fon Štefanicas. Jam svarbiausia buvo atrinkti tinkamiausius veisti šunis. Daug dėmesio jis skyrė šunų temperamentui ir nesižavėjo vien išvaizda, taip pat jis įvedė paklusnumo testą.
Antrojo pasaulinio karo metu parodos įvyko tik 1941 ir 1942 metais. Deja, dauguma gerų šunų veislynų buvo sunaikinti.

Vokiečių aviganių veislės atgimimo metais laikomi praėjusio amžiaus penkiasdešimtieji metai. O vėliau vokiečių aviganių veislei didžiausią įtaką padarė šunys Quanto Wienerau, Kanto Wienerau ir Mutz Pelztierfarm.

1982 m. Vokiečių aviganių savininkų sąjungos prezidentu išrinktas veisėjas (veislynas „von Arminius“), ekspertas Hermanas Martinas. Jis iškėlė dar griežtesnius standartus: suaugusių (daugiau kaip 2 metų) patinų varžybos – tai reproduktorių varžybos, kai į areną būtinai turi būti išvesti ir jo palikuoniai. Šią H. Martino koncepciją pirmasis įkūnijo Uran von Wildschteiger Land. Šis šuo 1992 m. pasaulinėje SV parodoje pristatė 9-tą savo palikuonių grupę.

Šiuo metu labai ryškiai išsiskiria dvi vokiečių aviganių linijos, kurios yra aprašomos vienu standartu, tačiau vis dėlto jos smarkiai skiriasi išvaizda, eksterjeru ir temperamentu. Tai vadinamosios „parodinė” ir „darbinė” linijos. Jų egzistavimas tik dar kartą patvirtina vokiečių aviganio – universalios šunų veislės, koncepciją. Nes vienoje veislėje žmonės atranda ir puikiai sportui tinkančius individus, tiek aktyviam parodų gyvenimui, tiek šunis kompanionus, tiek dirbančius tarnybinius šunis.

Kam tinka šios veislės šunys?

Sportiškiems, mėgstantiems daug judėti ir būti gamtoje – aktyviai gyvenantiems žmonėms. Taip pat tiems, kas domisi šunų sportu: IPO, obedience, pėdsekyste, mantrailing, canicross, agility ir kt.

Nuo kada Lietuvoje?

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo auginami ir veisiami Rytų Europos aviganiai. Veikė tarnybinės šunininkystės klubas prie SDAALR.

1970 m. per Demokratinę Vokietijos respubliką į Ukrainą, Estiją, Rusiją buvo atvežti vokiečių aviganių šuniukai, o iš ten – į Lietuvą. 1991 m. Vilniuje įvyko  pirmoji specializuota vokiečių aviganių paroda, kurioje dalyvavo daugiau kaip 100 šunų.
1996 metais įsikūrė Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubas (LVASK), jis kasmet organizuoja specializuotas parodas, kviečia teisėjauti garsius šios šunų veislės specialistus, rengia seminarus ir rūpinasi vokiečių aviganių veislės kokybe.

Vokiečių aviganių standartas (santrumpa)

Patvirtintas FCI, 1991 08 03, Nr. 166.

Bendra išvaizda. Vidutinio dydžio, truputį pailginto korpuso, stiprus, su gerai išvystyta raumenų sistema. Skeletas sausas, tvirtas. Patinų aukštis ties ketera 60-65 cm, svoris – 30-40 kg; kalių atitinkamai – 55-60 cm, 22-32 kg. Korpusas ilgesnis už ūgį 10-17 proc.

Temperamentas. Išlaikantis pusiausvyrą, stiprios nervų sistemos, pasitikintis savimi, absoliučiai nuoširdus ir geraširdis (išskyrus atvejus, kai yra susijaudinęs), be to, atidus bei absoliučiai valdomas. Jis turi būti drąsus, turėti kovos instinktą ir tvirtą valią, kad galėtų tarnauti kompanionu, būti sarginis, apsauginis, tarnybinis ar gynybinis šuo.

Galva. Pleišto pavidalo (ilgis sudaro maždaug 40 proc. aukščio ties ketera), sausa, ties ausimis saikingai plati, kaukolės ir snukio santykis 50 ir 50 proc. Žandikauliai gerai išsivystę, nosies nugarėlė tiesi, lūpos sausos, gerai prigludusios, tamsios spalvos.

Sąkanda. Tvirta, žirkliška, dantys sveiki ir visi 42.

Akys. Vidutinio dydžio, migdoliškos, truputį įstrižos ir neišsprogusios. Akių spalva kuo tamsesnė.

Ausys. Stačios ir vidutinio dydžio. Vertikalios, ausų galiukai aštrūs, kriauklės nukreiptos į priekį. Judant ar esant ramiam gali būti priglaustos.

Kaklas. Stiprus su gerai išvystytais raumenimis, kampas su korpuso horizontale sudaro 45°.

Korpusas. Viršaus linija nepertraukiamai tęsiasi nuo kaklo pagrindo per gerai išreikštą keterą, truputį nuožulnią (lyginant su korpuso horizontale) nugarą ir truputį nuožulnias strėnas. Nugara stipri, tvirta, raumeninga. Strėnos ilgos ir truputį nuožulnios. Krūtinė saikingai plati, krūtinkaulis – kuo ilgesnis ir išraiškingesnis. Krūtinės gylis sudaro 45-48 proc. aukščio ties ketera. Uodega turi būtinai siekti kulnus, bet ne ilgesnė kaip iki pėdos vidurio, nusvirusi minkštu lanku ir tik susijaudinus gali būti pakelta iki horizontalės lygio.

Galūnės. Priekinės galūnės žiūrint iš bet kurios pusės – tiesios, o iš priekio absoliučiai paralelios; pečiai ir mentės vienodo ilgio, ir dėl gerai išvystytų raumenų tvirtai prisispaudusios prie korpuso; idealus mentės ir petikaulio kampas yra 90°, galimas iki 110°. Plaštaka yra maždaug 1/3 dilbio ilgio ir sudaro su juo 20-22° kampą. Bet koks nukrypimas nuo šių kampų yra nepageidaujamas, nes veikia šuns panaudojimo galimybes, ypač mažina jo ištvermingumą.
Užpakalinės galūnės truputį atitrauktos, žiūrint iš užpakalio visiškai paralelios. Blauzdos ir šlaunies kaulai vienodo ilgio ir sudaro maždaug 120° kampą, klubai gerai išvystyti ir apaugę raumenimis. Kulnų sąnariai gerai išreikšti ir tvirti, pėda vertikali kulno sąnariui.

Judesiai. Ristūnas: galūnių kampai ir ilgis turi taip atitikti, kad bėgtų risčia, kilnodamas užpakalines ir priekines galūnes per korpuso ilgį be esminių pakitimų viršaus linijoje. Bet koks užpakalinių galūnių kampo sumažinimas mažina šuns tvirtumą ir ištvermę, sykiu siaurina panaudojimo galimybes. Esant tinkamoms korpuso ir galūnių kampų proporcijoms, risčia plati, paraleli paviršiui ir sudaro lengvo judėjimo pirmyn įspūdį. Bėgant ramia ir tolygia risčia, galva palenkta į priekį, truputį pakelta uodega, o nuo ausų galiukų per keterą ir nugarą iki uodegos galiuko susidaro švelniai siūbuojanti ir nenutrūkstama nugaros linija.

Kailis ir jo spalva. Kailis su pavilne. Dengiamieji plaukai kuo tankesni, tiesūs, šiurkštūs ir gerai prigludę prie kūno. Juodi su raudonai rudomis, rudomis, geltonomis iki šviesiai pilkos spalvos laukymėmis. Vienspalvė juoda arba pilka su tamsiu šydu. Būtinai juodas balnas ir snukio kaukė. Nedidelės baltos dėmės ant krūtinės arba kojų vidinės pusės taip pat galimos, bet nepageidaujamos. Nosies veidrodėlis tik juodas. Kaukės nebuvimas, šviesios akys, šviesios iki baltumo dėmės ant krūtinės ir vidinių pusių, šviesūs nagai ir raudonai rudas uodegos galiukas traktuojami kaip pigmentacijos nepakankamumas. Pavilnė šviesiai pilka, o balta – neleistina.

Trūkumai. Bet koks nukrypimas nuo standarto laikomas trūkumu ir vertinamas pagal tam tikrus laipsnius.
Dideli trūkumai. Ausys – žemai į šonus styrančios, su raukšle, perlinkusios „stogeliu”, nestovinčios. Pigmento stoka. Stipriai pakenktas bendras tvirtumas. Visi dantų nukrypimai nuo žirkliškos sąkandos arba dantų formulės.

Nuo 2011 metų ilgaplaukis vokiečių aviganis laikomas nebe veislės defektu, o yra įteisintas kaip atskira veislė – ilgaplaukis vokiečių aviganis. Diskvalifikacinė yda – pavilnės nebuvimas. Visa kita – kaip ir vokiečių aviganio standarte. Ilgaplaukių vokiečių aviganių negalima kryžminti su trumpaplaukiais, parodose jie dalyvauja atskiruose ringuose kaip atskira veislė.

Defektai.
1. Temperamento silpnumas, agresyvumas arba silpna nervų sistema.
2. Sunki displazijos forma.
3. Monorchai arba kriptorchai, taip pat nevienodo dydžio ar neišsivysčiusios patinų sėklidės.
4. Sužalotos ausys arba uodega.
5. Išsigimimai.
6. Dantų sistemos trūkumai: nėra vieno trečio primaliaro (P3) ir kito danties, vienos ilties, vieno ketvirto primaliaro (P4), vieno pirmo maliaro (M1) arba antro maliaro (M2), visų trijų dantų arba dar daugiau.
7. Žandikaulio trūkumai: 2 mm ir didesnė nesąkanda, perkanda, tiesi sąkanda visoje kandžių srityje.
8. Ūgio viršijimas standartą 1cm.
9. Albinizmas.
10. Balta kailio spalva.

Vokiečių aviganių sveikata

Tikėtina vokiečių aviganių gyvenimo trukmė – daugiau nei 10 metų. Deja, šiai šunų veislei nustatyta nemažai paveldimų genetinių susirgimų.

Dažniausiai pasitaikantys susirgimai ir jų prevencija

Klubo sąnario displazija. Mokslinių tyrimų duomenimis, serga 18–49% vokiečių aviganių. Reikia rinktis šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas klubo sąnario tyrimas rentgeno aparatu. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas klubo sąnario displazijos laipsnis yra A, B arba C. Idealu, jeigu abiem tėvams nustatytas A displazijos laipsnis (nėra jokių susirgimo požymių).

Alkūnės sąnario displazija. Mokslinių tyrimų duomenimis, serga 12–21% vokiečių aviganių. Rinktis šuniuką, kurio abiem tėvams atlikti tyrimai rentgeno aparatu. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas alkūnės  sąnario displazijos laipsnis yra 0, 1 arba 2. Idealu, jeigu abiem tėvams nustatytas 0 displazijos laipsnis (nėra jokių šio susirgimo požymių).

Egzokrininis kasos nepakankamumas. Mokslinių tyrimų duomenimis, serga apie 18% vokiečių aviganių. Rinkdamiesi šuniuką, pasidomėkite abiejų tėvų sveikata ir pagal galimybes juos apžiūrėkite. Liga yra perduodama genetiškai, dažniausiai suserga jauni šunys. Pagrindiniai ligos požymiai – didelis apetitas, bet, kadangi pašaras nepakankamai įsisavinamas, šuns svoris krenta. Būdingas dujų kaupimasis. Šunys tuštinasi dažnai, išmatos gelsvos arba pilkšvos, gausios ir „nesuformuotos“.

Vėžys (dažniausiai osteosarkoma ir hemangiosarkoma). Numanomas genetinis paveldimumas, todėl prieš renkantis šuniuką, verta pasidomėti jo genealoginiu medžiu ir išsiaiškinti žinomų protėvių gyvenimo trukmę bei gaišimo priežastis.

Išputimas ir skrandžio užsisukimas. Rekomenduojaam nevedžioti ir neužsiimti aktyvia fizine veikla iškart po šėrimo.

Vokiečių aviganiai gali sirgti ir retomis paveldimomis ligomis, net jeigu nei vienas iš tėvų kliniškai jomis nesirgo, tačiau jie yra mutavusių genų nešiotojai. Tokius šunis galima nustatyti tik atliekant DNR tyrimus. Jeigu gautas atsakymas rodo, kad šuo turi bent vieną mutavusio geno kopiją, jo veisti nerekomenduojama, nes liga gali būti perduota palikuoniams. DNR tyrimai vokiečių aviganių veislės šunims gali būti  atliekami retų paveldimųjų ligų atžvilgiu.

Širdies ligos. Tirkite savo šuns širdį pas veterinarijos gydytoją. Geriausia rinktis šuniuką iš tėvų, kurie nesirgo jokiomis širdies ligomis.

Degeneracinė mielopatija (neurologinė liga, dažniausiai atsirandanti nuo 8 metų amžiaus). Moksliniais duomenimis, šia liga serga apie 2% vokiečių aviganių, o dar apie 25% vokiečių aviganių yra šią ligą lemiančio mutavusio geno nešiotojai.

Dvarfizmas (mažas ūgis) dėl hipofizės hormonų nepakankamumo (daugelis šuniukų žūsta gimdoje arba netrukus po gimimo, bet ir išgyvenusių gyvenimo trukmė trumpesnė, reikia nuolatinio gydymo hormonais). Moksliniais duomenimis, apie 8% vokiečių aviganių yra šią ligą lemiančio mutavusio geno nešiotojai.

Lietuvos kinologų draugija vokiečių aviganių veislės šuniukams išduoda kilmės dokumentus, jeigu veisėjai laikosi minimalių privalomų veisimo reikalavimų, kurie įvesti dėl šių šunų sveikatos ir gerovės:

•    Kalės gali būti kergiamos nuo 18 mėn. iki 8 metų amžiaus, patinai – taip pat nuo 18 mėn. amžiaus. Kalės, kaip ir patinai, privalo išlaikyti veislės apžiūrą, nepriklausomai nuo amžiaus (amžiaus „cenzo” nėra!).
•    Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus turi būti atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai. Leidžiama veisti šunis su A, B ir C laipsnio įvertinimais.
•    Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus turi būti atlikti alkūnės sąnario displazijos tyrimai. Leidžiama veisti šunis su 0, 1 ir 2 laipsnio įvertinimais.
•    Visiems veisiamiems vokiečių aviganiams, gimusiems po 2010 07 01, privaloma išlaikyti BH dresūros testą ir atlikti veislės apžiūrą. BH testo metu atsiskleidžia ne tik paklusnumas, bet ir šuns psichikos būklė bei socializacijos lygis.

LVASK taiko papildomus reikalavimus veisiamiems šunims.
Patinai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, privalo išlaikyti LVASK arba kitų šalių veislės apžiūrą (kiorung‘ą).
Kalės, vyresnės nei 3 metų, privalo išlaikyti LVASK arba kitų šalių veislės apžiūrą (kiorung‘ą).

Kilmės dokumentai išduodami, jeigu tėvai dalyvavo bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“.

Šunims, gavusiems parodose įvertinimą „labai gerai“, ir kalėms, turinčioms įvertinimą „gerai“, veisimui privaloma IPO I dresūra. Šunys/kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose. Tokiu atveju jie turi turėti dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo/kalė tinkamas veisti.

Vokiečių aviganiai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra nestabilios psichikos ir kanda, turi akivaizdžių fizinių arba psichinių sutrikimų, apsigimimų, serga sunkia klubo sąnario displazijos forma, trūksta dantų arba yra nenormalus sąkandis, nebūdingas veislei ūgis, kailis, uodega arba ausys.

Strp. parengtas konsultuojantis su LVASK ir vokiečių aviganių veisėja Živile Čepuliene

Vok. aviganių sveikatos sk. parengė Rūta Kudelytė

Moksliniai strp. apie vokiečių aviganių sveikatos tyrimus.