Gruodžio 21-23 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre Vilniuje (Laisvės pr. 5) Lietuvos kinologų draugija organizuos tris tarptautines šunų parodas.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Šunys moka prakalbinti SOS vaikų kaimo vaikus

Antri metai tęsiasi projektas „Gyvūnų kaspino mėnuo“ – kinologai su specialiai paruoštais šunimis veda edukacinius užsiėmimus SOS vaikų kaime.

 

Vaikų ir šunų užsiėmimai šeimynose vyksta kas savaitę, o iki pavasario bus aplankyti visi kaimelio namai. Kuo šie užsiėmimai ypatingi? Ar sulaukę savo namuose keturkojų svečių vaikai elgiasi kitaip, nei įprasta?

Projektui įpusėjus, daug klausimų norėtųsi užduoti Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komandai, kuri veda šiuos užsiėmimus, tačiau šįkart pakalbinkime Vilniaus SOS vaikų kaimo mamą Giedrę Vaičiūnienę.

– Ar vaikai laukia užsiėmimų su šunimis, ar ruošiasi susitikimams?

– Vaikai laukia ne užsiėmimų, jie įvardija kitaip: kada į svečius ateis Eta? Man atrodo, kad vaikai tai suvokia kaip artimo draugo, labai laukiamo svečio apsilankymą. Ir taip yra neatsitiktinai, nes ir Mokymo centro darbuotoja, ir kinologijos savanoriai, kurie ateina, pabrėžia tą patį: atėjome pas jus pasisvečiuoti! Auksaspalvė retriverė Eta visada atneša vaikams mažų dovanėlių, prizų. Už gražų elgesį ir draugiškumą ji dovanoja vaikams letenėles, kurias kiekvienas klijuoja į savo „šunišką“ segtuvą. Surinkę daug letenų gaus iš Etos dovanų… medalį. Užsiėmimo vedėja vis randa būdų, kad vaikai ir drauge, ir po vieną galėtų artimiau pabendrauti su šunimi. Kaip tokių susitikimų nelaukti? Po pirmojo susitikimo jie neraginami, neprašyti nupiešė Etai piešinius ir labai laukė kito karto, kad galėtų juos padovanoti.

– Ką manote apie šunų ir vaikų santykius, kaip anksčiau vertinote šunis?

– Kažkada vaikystėje auginau šunelį. Buvome draugai, todėl mano jausmai šiems gyvūnams visada šilti. Mano SOS šeima, kai tik pradėjome gyventi kartu, iš karto nusprendė, kad šuniuką auginsime. Vaikai labai nori, myli gyvūnus. Jie laukė edukacinių Mokymo centro užsiėmimų su šunimis.

– Kol dar nebuvo edukacinių užsiėmimų su šunimis, kaip juos įsivaizdavote, dėl ko abejojote?

– Kadangi tokių užsiėmimų su šunimis nebuvau mačiusi, nežinojau, koks tai darbas – nerimo buvo, ar vaikai nebijos, ar klausys ir ar girdės, kas jiems sakoma. Pasakysiu atvirai: ši veikla su specialiai paruoštais šunimis, su savo darbą išmanančiais žmonėmis (nė karto nepasikartojo užsiėmimo tema ar užduotys, kaskart viskas nauja ir įdomu), kurie išmano užsiėmimo metodiką, moka dirbti su vaikais – tai naudinga ne tik vaikams, bet ir mums, suaugusiems.

– Ar po susitikimų kalbatės su vaikais, kas ir kaip vyko, ką šunys norėjo „pasakyti“?

– Po užsiėmimų vaikų net nereikia nieko klausinėti, jie nenutildami vienas per kitą čiauška, kas įvyko, kaip kas pasielgė, ką pasakė šuo, ko juos mokė, kokių siurprizų sulaukė. Ypač daug apie tai kalba mažiausias ir tyliausias A. (bendru sutarimu vaikų vardai žymimi tik raide – Red.). Be galo malonu klausytis, kai vaikai neraginami išsipasakoja. Patys to nejausdami, išsako nepaprastai daug svarbių dalykų, neslepia savo emocijų.

– Vaikai jau ne kartą dalyvavo užsiėmimuose su šunimis. Ar pastebite kokių nors vaikų elgesio pokyčių?

– A. tapo ramesnė. R. dažniau piešia savo tikrus namus. A. daugiau pasakoja apie savo skaudžią praeitį. A. čiauška, kaip jam patiko šuniukas, kaip jis jų nebebijo. Kiekvieno patirtis vis kitokia, natūralu, kad ir reaguoja kitaip. Vaikai tapo atviresni, laisviau reiškia savo jausmus.

– Auklėjant 4 vaikus – koks slaptas „raktelis“, kad namuose vyrautų darna, šilti santykiai, meilė?

– Mūsų namuose būna visko, bet su vaikais aš pati stengiuosi būti suaugusiu, protingu žmogumi su vaikišku ar paauglio mąstymu. Tai padeda prisibelsti iki jų, labiau pajusti jų vidinę būseną. Sunkiausia su R., bet ir su juo po truputį judame pirmyn.

– Jūsų vaikai 5-14 metų. Jie yra įgiję labai skirtingos patirties, tačiau užsiėmimuose su šunimis atsiranda kažkoks bendras vardiklis…

– Aš manau, kad tas bendras vardiklis – šunys ir kūryba (kūrybinės užduotys – Red.). Man taip pat įdomu dalyvauti. Vaikai kalba, kad jis (šuo) nepadarys jiems nieko bloga, nors ir yra didelis. Čia, manyčiau, išlenda yla iš maišo – skaudi vaikų praeitis, kai kažkas didesnis ir vyresnis gali baisiai nuskriausti. O štai dideli šunys ateina pas juos ne gąsdinti, o draugauti, džiaugtis jais, padrąsinti ir kažko pamokyti. Tai didelė vertybė. Kam nors iš šalies klausantis toks vaikų pasakymas gal nieko nereiškia, bet žinodama apie visai kitą ir kitokį vaikų gyvenimą, džiaugiuosi: jie mato vis daugiau šviesių gyvenimo spalvų ir priima gėrį.

– Kodėl pasirinkote šį darbą? O gal darbas pasirinko jus?

– Uždavėte patį sunkiausią klausimą, nes atsakymo nėra. Aš jo nesirinkau. Manau, pats darbas mane susirado, nors ir labai keistai skamba. Dvidešimt penkerius metus išdirbau mokykloje ir kai reikėjo dėl tam tikrų aplinkybių išeiti iš darbo, internete radau kvietimą darbintis Vilniaus SOS kaime – reikėjo SOS mamų. Pabandžiau. Ir štai dirbu čia jau pusantrų metų. Po pusmečio bandomojo laikotarpio apsisprendžiau, nors ir sunkiai, kad galiu padėti užaugti mažiems žmogiukams. Dirbti šį darbą yra didelė prasmė, ypač, kai savi vaikai jau savarankiški ir kai artimi žmonės man pritaria.

Aurelija Staskevičienė

Guodos Kavaliauskaitės ir Aurelijos Staskevičienės nuotr.