Gruodžio 21-23 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre Vilniuje (Laisvės pr. 5) Lietuvos kinologų draugija organizuos tris tarptautines šunų parodas.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kokia prevencija būtų efektyvi?

Neseniai atlikti tyrimai dar kartą parodė: pavojų visuomenei kelia ne tam tikra šunų veislė, o bet koks šuo.

 

2013 m. gruodį Jungtinių Amerikos valstijų veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) paskelbė išsamiausią mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebuvo naudoti.

Tyrimo autoriai nustatė keletą veiksnių, padėsiančių ateityje išvengti nelaimių.

Ekspertai jau keletą dešimtmečių teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių – naujausias tyrimas patvirtina daugialypį ankstesniuose tyrimuose atsispindėjusį požiūrį į šunų įkandimų prevenciją.

Penki autoriai, kurių du – Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų atakų įvykusias mirtis. Užuot rėmęsi ribota žiniasklaidoje pasirodančia informacija, kaip būdavo daroma ankstesniuose apkandžiojimus nagrinėjusiuose tyrimuose, autoriai fiksavo labai išsamias atvejų istorijas, remdamiesi detektyvų bei gyvūnų kontrolės pareigūnų ataskaitomis ir interviu su tyrėjais.

Kiekvienas atvejis, aiškinantis su juo susijusius faktus, tirtas ilgai ir kruopščiai – tai truko mėnesius ar net metus, priklausomai nuo konkretaus įvykio. Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“, tačiau to žiniasklaida nepraneša – labai gaila, tačiau dažniausia  naujienose yra pateikiami klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.),  dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą arba lauko voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.).

80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti bent keturi iš minėtų veiksnių, o šuns veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes – šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere ar pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip pas mus mėgstama sakyti, „prie būdos“.

O juk šunys linkę užmegzti ryšį su žmonėmis ir todėl tampa priklausomi nuo žmonių. Nepažįstamose situacijose jie remiasi žmonėmis kaip orientyrais. Tikėtina, kad situacijose, kurias šunys vertina kaip stresą ar grėsmę, neturintys pakankamo ryšio su žmonėmis šunys ginsis – stengsis apsaugoti save.

Ar šuns veislė tikrai svarbu?

JAV veterinarinės medicinos asociacijos žurnale skelbiamo straipsnio autoriai pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. nelaimingų atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti. Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo veislės priskyrimo – tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis.

Tik 45 atvejais (18 proc.) šuns veislė buvo nustatyta teisingai. Šiuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų šunų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., jis visur cituojamas, juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimais. Įvertinę duomenyse nurodomas šunų veisles tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus. Beje, senojo tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas žmonėms kelia didesnį pavojų.

Kad trūksta patikimo šunų veislių nustatymo, patvirtina ir dr. Victoria Voith iš JAV Vakarų universiteto ir Maddie’s prieglaudos medicinos programa (Floridos universiteto Veterinarinės medicinos kolegija). Jie įrodė, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl šunų veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų.

Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant to paties šuns veislę vertintojų nuomonės dažnai nesutapdavo.

90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardyti kaip vienos veislės atstovai – leidžiant manyti, kad tai buvo grynaveislis šuo.

Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama labai lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruojamasi ties grynaveisliais šunimis. Pastaroji išvada nelabai tikėtina, atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimuose dalyvavusių šunų skaičių.

Į ankstesnįjį mirčių nuo šunų įkandimų tyrimą nebuvo tinkamai įsigilinta, bet juo aktyviai piktnaudžiauta,  siekiant pateisinti tokius politinius sprendimus kaip su šunų veislėmis susiję teisės aktai (pavojingų veislių sąrašai), nors tyrimo autoriai ir NEPRITARĖ šiai politikai.

Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų ar bent svarstė jų panaikinimą.

JAV Advokatų asociacija priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti šunų veislių diskriminaciją arba nusistatymą prieš tam tikras veisles. 2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš šunų veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (Breed-specific legislation is a bad idea). Pranešime rašoma: tyrimai rodo, jog prieš šunų veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs, tai tėra valstybės lėšų švaistymas.

JAV tokiems įstatymams taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos: Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija yra pati geriausia?

Šunų įkandimų prevencija jau kuris laikas koncentruojasi ties keliais veiksniais: šunų auginimo ir veisimo praktikos tobulinimas, geresnis šuns elgesio supratimas, vaikų ir tėvų švietimas apie tinkamą elgesį su šunimis, nuosekli pavojingų šunų/neatsakingų savininkų kontrolė.

Tyrimas parodė, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti vadovaujantis įvairiapusėmis viešosiomis ir privačiomis strategijomis. Todėl rekomenduojama ir tobulinti tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia vis dėlto yra pati geriausia traumų nuo šunų įkandimų prevencija.

National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH.

http://www.nationalcanineresearchcouncil.com/blog/potentially-preventable-husbandry-factors-co-occur-in-most-dog-bite-related-fatalities/

Parengė Agnė Dvylaitytė